Jei lauke už jazmino užkibusi būčiau,
ar bėgiočiau lengvai lyg kojomis upės,
aš vis tiek be namų lyg surištas niekutis
į tvarstį, kuris ir be darbo suplukęs.

Kaminais juodulys lyg iždas išsenka,
toks tamsus ir purus, tik ne duonos pavidalu.
Man nereikia šešėlių, man namai – Dievo rankos,
kai reikėjo – paglostė, kai reikėjo – atsidavė.

Kai reikėjo – nupynė vainiką bildukų,
ir daugiau nekrebždeno nė vienas pakampėj.
Buvo laikas, kai gimines vaikė padūkę,
ir likau aš viena, nes kitus jie išrengė.

Nesvarbu, giminaičiai seniai užsikasę
kas po liepos pavėsiu, kas prie molo laivynų.
Kai buvau dar ne ta, kai buvau ilgakasė,
mano plaukus kedeno vėjas nakvynės.

Ir dabar aš šalta bei namais apsitvėrus,
o duris mano varsto tik laiškas iš sodų,
kuriuose iš žiedų, iš šakų ir iš vėjų
aš nupyniau skrynias be spynų ir be kodų.

Ir dabar tokios saugo laiškus tėvukų,
kaip žinia, myliemieji jau žemę purena,
o jų laikas negeras, kaip reikiant nutukęs,
nors praėjo pro lūpas, vis tiek dar šnarena.

Kai visi nurašyti nuo plaukiančių knygų,
aš viena dar pučiu ryto garą į langus,
ir nereikia taisyt mano židinio stygų,
nes tik tylą sugrodamas gęsta nublankęs.

Tik namuos manęs daug, aš sėklytėm pabirus,
subyrėjau, kai maldos nebesiekė Dievo,
o už lango matyti – jau tolimas kiras
atplasnojo palest mano kūno ražienos.