kartais laiškai būna be atgalinio adresato,
ir tu gali bet kokį vėją įsileisti į namus,
o nežinosi, koks jis, kur ir ar nematomas,
tik jausi, šriftas kreivas, šleivas, nuolankus,

nes mintys šaudosi tiesa į veido raukšlę,
gyvenimas sutilptų popieriuj jei panorėtum,
bet tu skaitai, o sieloj baltas vilkas kaukia
į mėnesius, lyg jie nebūtų laiško palytėti.

matau, vanduo suvilgo upę rašalo,
ir praskiedi tirštumą tartum rūką slaptąjį,
ir nežinia, ar tu rašai, ar tavo akys prašo
ištarti, kiek toli laiškai į niekur slapstosi.

kartais laiškai būna be atgalinio adresato,
ir tu žaidi likimo rožėmis, dygliukais,
bet liko nekalbus, kas nesuprato,
kad laiškas – artimų minčių žvirbliukas.

(ir nesvarbu, ar tau, ar man, svarbu, kad adresas išblukęs)