Kelyje į namus
sukalbėjau maldą į dangų
už brolio peštą kailį ir
sesers auksinę rūtą,
daug metų nebuvau,
gyvenimas pabrango,
o gal prie vartų vario
vilkų bekailių būta,
toks ilgas žvyro srautas,
toks ilgas ir prisnūdęs,

nebuvau ilgą laiką,
rikiavau sausras, vasaras,
o kišenėse maudžiau
tuščius spalvų kutulius,
saulė rąžėsi skaudžiai
su rožėm pro ašaras,
kad dygliai nelabųjų
per naktį prakutę,
o raudonis lyg vynas
jau jūroje butelio.

Aš braidžiau per rasas,
nukrimstas dobilienas,
ir upes išgėriau,
lyg sausros paskatinta,
gaila buvo tylėt,
kai dainavo vienas,
kai dainavo trečias,
prie smuiko pripratintas,
kai dainavo išskalbtas
vasaros katinas.

Taip dainavo žiogai,
glostė smuiką ir verkė,
kad palieku sumindžius
sukaitintą vasarą,
smėlio dulkės mane
sugrįžusią pagerbusios,
išdulkėjo sekti
rudeniui pasaką,
brolio, sesers išsilgus,
aš patyliu.
Be atsako.