Juodos raidės – gyvenimo takas,
Pažintis su savim, gal malda.
Tarsi medžio nusvirusios šakos,
Tartum kelias, nusėtas skalda.
Ir skaitai tas raides, ir dejuoji,
Prisiminti, kas buvo, baisu.
Gal tik sapnas, gal kartais svajoji,
Susilieja tos raidės – tamsu!!!
Šviečia mėnuo, šešėlis nukrinta,
Man ant veido ir vėl ant raidžių.
Juodos raidės lape užrakintos,
Ir taip bus lig pirmųjų gaidžių.
O su rytmečio saule prašvisiu,
Su rasa vėl nauja aš išplauksiu.
Naują lapą iš ryto išvysiu,
Vėl gyvenimą naują pašauksiu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2007-05-16 18:23:51
nors jaučiasi liūdesio dvelksmas, bet darbas šaunus
Vartotojas (-a): rbridė
Sukurta: 2007-05-15 19:38:20
Skaičiau pirmą Jūsų eilėraštį - patiko, labai :)
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2007-05-15 19:35:42
Patiko. Ir palyginimai, ir tas išsisakymas toks nuoširdus.
Anonimas
Sukurta: 2007-05-15 17:34:07
Prisiminti kas -> kablelis tarp jų;
pirmūjų -> pirmŲjų;
šaukit naują gyvenimą, taip juk lengviau, argi ne?
eilius toks dvipusiškas, ir šiltas, ir šaltas, ir sunkus, ir lengvas.
Vartotojas (-a): Brolis
Sukurta: 2007-05-15 16:17:21
Puiku, lyg ir paprastai, bet tiek daug pasakyta. Sėkmės.
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-05-15 15:56:19
Labai gražus kūrinys, dėkoju nuo Juodos raidės ;)