Žaibai sudraskė aukštą dangų,
sušniokštė vasaros lietus,
lašais šakas prie žemės lenkia,
jis su ledais, vertikalus.
Nuožmus lietus negailestingai
kapoja žiedus ir lapus,
migloj paskęsta kasdienybė,
slopinanti gilius jausmus.
Rasotame stikle rašau S raidę,
vedu pirštu ir vėl trinu,
ir tyliai ištariu tą vardą,
man be tavęs labai sunku.
O dideli lašai vis krinta,
pavirsta upeliu srauniu,
jį sugeria ištroškę smiltys,
jisai kaip meilė be krantų.
Praplėšęs debesyse skylę,
sušvinta mėlynas dangus,
kol saulė slepias, paukščiai tyli,
girdžiu tik vienišus lašus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-05-15 10:47:25
"as būsiu ten, kur būsi tu..." - tai tik eilutės iš dainų.
Braukiu, kaip Jūs, - pirštu, suskilusiu lango stiklu.
šią minutę neieškau prasmių...
Tačiau tai, ką vakar parašėt, man skaityt ir šiandien malonu...
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2007-05-14 19:17:21
Pirmas stulpelis nelabai, bet visa kita labai gražu :)
Vartotojas (-a): debesų piemenaitė
Sukurta: 2007-05-14 16:09:37
Paskutinis ketureilis patiko. Gal todėl, kad šiandien liūdesys ne mano draugas. Šiandien norisi, kad sušvistų mėlynas dangus.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-05-14 15:15:16
Jausmų ir gamtos dermė. Man gražu... galima daug kartų skaityti tokius, kaip šis eilėraštis, kuomet juose gali rasti kažką artimo sau.
Badžiau suprasti: ar tai jau praėjęs skausmas, kuris pavirto liūdesiu?