Žaibai sudraskė aukštą dangų,
sušniokštė vasaros lietus,
lašais šakas prie žemės lenkia,
jis su ledais, vertikalus.

Nuožmus lietus negailestingai
kapoja žiedus ir lapus,
migloj paskęsta kasdienybė,
slopinanti gilius jausmus.

Rasotame stikle rašau S raidę,
vedu pirštu ir vėl trinu,
ir tyliai ištariu tą vardą,
man be tavęs labai sunku.

O dideli lašai vis krinta,
pavirsta upeliu srauniu,
jį sugeria ištroškę smiltys,
jisai kaip meilė be krantų.

Praplėšęs debesyse skylę,
sušvinta mėlynas dangus,
kol saulė slepias, paukščiai tyli,
girdžiu tik vienišus lašus.