Tumm...Tumm...Tumm... Šitaip galiu apibūdinti garsą kuris užlieja mano ausis kai didžiuliai malūno sparnai plazda sukami vėjo. Šitas milžiniškas žmonijos įrenginys,atrodo beproto galingas,o priėjus arčiau garsas stiprėja ir jo paties galia didėja. Tuomet galva ima suktis,spalvos ryškėti ir jausmas užlieja tarsi badaujančiam suvalgius plytelę šokolado,ar sulaikius kvėpavimą ir vėl įkvėpus,ar kai išgirsti mielą dainą ir imi kartu niūniuoti, kai laikai už rankos draugą,o jis tau maloniai šypsosi,kai ryte užuodi šviežių ramunių kvapą, ar kai tau kas tiesiog pasako ačiū ar prašau... Tai, nuo ko tavo diena ima keistis 180laipsnių kampu. Kai tu gali sušukti: aš laimingas! Štai ką aš pagalvojau būdama pirmą kartą prie malūno, ne kiek pagalvojau, o kiek jutau. Tumm... Tumm...Tumm... Menkumas, ramybė, avižų kvapas...
Apsidairiau,stoviu jau senokai visiškai viena ant kalno,užvertusi galvą į didingus malūno sparnus, atsilikusi nuo ekskursijos. Tas pats malonus vėjelis persimaino į aštrų šiaurį. Apgobiu save rankomis ir malšinu drebulį. Pelenų spalvos, sausi, į šieną panašūs plaukai prisiploja prie veido uždengdami vaizdą. Turėčiau eiti... Ieškoti bendraklasių, bet kažkokia nežemiška jėga įmūrija mano ir taip medines kojas į žemę. Vėl užverčiu galvą. Ir vėl viskas sukasi. Debesuotame danguje plazda keturi sparnai. Norisi jog nebūtu šitaip šalta, tuomet galėčiau negrįžti į realybę. Jei tik nurimtų vėjas. Prašau. Tuomet per ploną megztinį nebekandžiotų šitaip odos. Bet... Jei jis nurims, nurims viskas. Neišimtis ir tarsi būgno dūžiai virpantis garsas, atsimušantis ir vėl nutolstantis. Ne. Geriau pakentėsiu. Tik dar truputį. Bum! Ir mano kaulėtas užpakalis jau glosto žemę. Uoj. Apsisuko galva. Atsipekėju. Varge, ką aš sau galvoju..?
Vakare atsigulus virpulys nesiliovė. Turbūt pirmą kartą per per penkiolika trumpų metų mane kažkas sudomino išties rimtai. Pradėjau galvoti: kaip visa tai veikia? Kam tai reikalinga? Kokiems tikslams? Kokia nauda? Skamba dabar kvailai, bet neištrūkstant iš didmiesčio, žmonija kaikuriose srityse ima po truputi bukti. Pradėjau gilintis į visą šią painiavą. Kur tik rasdavau progą , klausinėjau ir teiravausi. Neatstojau nuo fizikos, geografijos, biologijos mokytojų. Tėvų, draugų... Buvau įklimpusi į mažą pamišimą. Kol galiausiai žinojau viską: nuo smulkiausių malūno varžtelių iki viso veikimo principo.
Nurimau, vėl panirau į kasdienes vėžes, kol vieną rytą mama gavo laišką su sąskaita už elektros mokestį, ji buvo pašiurpusi ir nusiminusi. Tuomet aš atvėriau savo ilgai kauptą lobyną. Išdėsčiau viską, kad vėjo ir dujų jėgainių energija yra pigiausia, ir kokia ji būtų naidinga dabartinių technologijų buvargintai ir išsekintai gamtai (žemei ir orui), jog elektros dėka susidarantis „šiltnamio efektas“ praleidžia saulės radiaciją ir sulaiko Žemės radiaciją, ir kaip stiprina anglies ir kitus oro taršos komponentus. Plakiau liežuviu laukdama mamos pritarimo, bet ši tik sumurmėjo kažką , kad jai visvien ir svarbu dumokėti tik dabar atėjusią sąskaitą ir kaip visa ta vėjo energija paveiks žemę jai nusispkait. Tuomet sumišau visiškai. Nejau eilinį syk smalsumu tik gaišau savo ir kitų laiką. Ne. Šičia aš nepasiduosiu. Sakykit ką norit, bet malūno sukeltas garsas Tumm... Tumm... Tumm... man vis neišeina iš galvos, ir nesvarbu, jog viena iš priežasčių kodėl vėjo jėgainių paklausa vis dar tokia silpna ir yra jos sukeliamas triukšmas, tačiau man tai liks nuostabiausiu jausmu visada. Ir net nenutuokiu kiap, bet įdėsiu savo pastangų, kad šitie malūnai, nors jaučiu kad jie ir bus nebe tokio senovinio tipo ir gal net nepanašūs į malūnas, suksis natik avižų malimo naudai, bet ir švaresnės ir šviesesnės ateities labui. Pati suprantu kad tau nuskambėjo kaip iš amerikiečių filmų, vaikų agitacijos siekiant sumažinti šiukšlinimą ar paauglių rūkymo problemą, tačiau kad ir kaip tai beskambėtų, kad ir kiek bepilstyčiau iš tuščio į kiaurą, viskas bus aiškiau, kai atsistosite metrą nuo didžiulio veikiančio seno malūno, užversite galvą į dangų, išgirsite griausmingą Tumm... Tumm... Tumm... išvysite keturis vėjo sukamus sparnus ir nors kartą pagalvosite apie ateitį, tuomet gal lengviau suprasite visą mano beprotybę ir kartu imsitės veiksmų. Kaip Leonardas Da Vinčis yra pasakęs: „aklas nežinojimas mus veda klaidingu keliu. Nelaimingi mirtingieji, atsimerkite ! Taip, atsimerkime ir įsigilinkime į tai kas atrodo mūsų neliečia, bet yra visai šalia. Reiktų nugalėti savo miesčionišką pasipūtimą ir įsitraukti į kaimo paprastumą. Tuomet. Tuomet galėsime pakinkyti vėją ir ateitį paversti šviesesnę!