Santrauka:
O gal teisingiau - baltraštis arba baltaraštis?
Vardan
Praeities
Dabarties
Ateities. (taškas)
Pamokslas (juodraštis)
Esu kaip ir Tu nusidėjęs.
Kas išdrįs pamatuoti – kuris
Iš mūsų labiau netikėjo,
Kad šias eiles garsiai skaitys?
Aš tikiu žmogumi, kol jis kuria,
Kol ieško saviraiškos formų,
Palieka pėdsaką žemėje –
Vaga ar sudygusiu grūdu...
Ir jausmais dar tikiu – patikėk,
Kai jie bunda kartu sau tavim,
Subrandini ir išnešioti savy,
Sukaupti karčioj ir geroj praeity.
Išpažinti aš noriu tik ateitį –
Tai, kas buvo – formatavo mane.
Nekaltink manęs piktžodžiavimu,
Gal tai Dievas įkvepia kurti tave.
Nusidėjau burdamas ateitį...
Negalvodamas, kas bus dar šiandien,
Pamiršęs gaut atleidimą už praeitį,
Kvėpuoju į Tave šiomis eilėmis.
Pats dūstu nuo minčių ir nuo noro
Įkvėpti kūrybai visus ir pavasarį,
Tai tikrai – ne dirbtinis kvėpavimas –
Oro bučkis, įrėžtas šypsnio kampe...
Susigėstu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-05-14 23:02:34
juodos raidės komentaras:
Ar nusidėjau aš, ar ne...
Ir kas mane nuteisti gali?
Visi mes vaikštome žeme,
Kurią kadais ir Dievo kojos lietė
Pabundame rytais su saule,
Kupini vilties ir noro kurt.
Įžengiame į dieną naują
Su naujom svajonėm būt…
O aplinkui gyvenimas verda.
Stiepias į dangų šakos obels,
Ir pavasaris kuria žemei poemą
Iš žaliuojančių pievų ir lašo lietaus.
Vakaro tyloj ant balto lapo
Byra manieji žodžiai paskubom
Ir mintys ieško kuo tiesesnio kelio
Per dieną mano sieloj sujauktoj
Sieloje mano nubunda poetė.
Raškau aš gėles ir žolynus kvapiuosius.
Kaip vainiką pynu juos į žodžius
Lakštingalų giesme dabindama tylą...
Pažiūrėkim į dangų žvaigždėtą,
Leiskime sielai pakilti kaip paukštei
Ištiesti sparnus, pajusti ramybę žadėtą
Patikėti jausmais, kai jie bunda kartu su tavim…
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2007-05-13 12:26:29
Įdomus, tikrai įdomus kūrinys :)