Vardan
Praeities
Dabarties
Ateities. (taškas)

Pamokslas (juodraštis)

Esu kaip ir Tu nusidėjęs.
Kas išdrįs pamatuoti – kuris
Iš mūsų labiau netikėjo,
Kad šias eiles garsiai skaitys?

Aš tikiu žmogumi, kol jis kuria,
Kol ieško saviraiškos formų,
Palieka pėdsaką žemėje –
Vaga ar sudygusiu grūdu...

Ir jausmais dar tikiu – patikėk,
Kai jie bunda kartu sau tavim,
Subrandini ir išnešioti savy,
Sukaupti karčioj ir geroj praeity.

Išpažinti aš noriu tik ateitį –
Tai, kas buvo – formatavo mane.
Nekaltink manęs piktžodžiavimu,
Gal tai Dievas įkvepia kurti tave.

Nusidėjau burdamas ateitį...
Negalvodamas, kas bus dar šiandien,
Pamiršęs gaut atleidimą už praeitį,
Kvėpuoju į Tave šiomis eilėmis.

Pats dūstu nuo minčių ir nuo noro
Įkvėpti kūrybai visus ir pavasarį,
Tai tikrai – ne dirbtinis kvėpavimas –
Oro bučkis, įrėžtas šypsnio kampe...

Susigėstu...