Atėjo dar viena sunki diena. Aistė per pamokas svajingai žvelgdavo į dangų, o per pertraukas trindavosi iš kampo į kampą. Nuo Jo pamatymo jau buvo praėjusi savaitė. Simona iš tolo žiūrėjo ir vertino savo draugės pokyčius, kol vieną kartą pagaliau užkalbino ją:
-Sveika...
-O, labas,-teištarė Aistė ir nusisukusi nupėdino šalin. Tuo tarpu Simona jau besižiojanti kažką jai sakyti apstulbusi užčiaupė savo burną. Per kitą pertrauką ji vėl bandė ką nors išpešti iš savo draugės:
-Klausyk, kas tau atsitiko? Vis dar žaviesi tuo stuobriu?
-Man neatsitiko nieko,-atsiduso Aistė.-Ir nevadink jo stuobriu,-piktesniu balsu atsakė.
-Na, gerai. Kaip tau su tuo kvailiu?-bet paskui Simona pasitaisė.-Vaikinu.
-Šitaip jau geriau.
-O kaip su juo?
-Ką aš žinau...-atsiduso Aistė.
-Kaip tu gali nežinot?-nusistebėjo geriausia Aistės draugė.
Ši tik gūžtelėjo pečiais ir nuėjo į pamoką, mat skambutis jau buvo nuskambėjęs.
Rytojaus dieną Aistė nebematė Simonos. Tik per pamokas. Bet Aistei atsitiko kai kas svarbiau...Slankiodama po mokyklą ir vis galvojant apie Jį, ji išgirdo dviejų vyrukų pokalbį. Pirmasis, garbanotais, šviesias plaukais ištarė:
-Klausyk, Arnai...
-Ko?-pertraukė savo draugą šviesus ir Aistei kažkur girdėtas balsas.
-Nebūk toks piktas.
-Aš ir nepiktas, tiesiog šiandien rašysim kontrolinį darbą iš geografijos.
-Ir?
-Nieko, tiesiog reikia kartotis, o vienas toks žmogus man nelabai leidžia...-piktai atrėžė,bet netrukus nuskambėjo tyras it paukščio giesmė juokas. Pašnekovas taip pat nusijuokė.-O dabar tu manęs paklausyk, Pauliau. Ko tu toks piktas?
-Aš nepiktas.
-Tikrai?-suabejojo šviesaus balso savininkas, dėl kurio Aistės širdis tiesiog plyšte plyšo iš begalinio džiaugsmo ir palaimos. Taip, tai buvo Jis, tyrojo balso savininkas, Aistės didžioji meilė ir žmogus vardu Arnas.
-Na, gerai jau gerai. Gediminas  į ligoninę pateko...
-Vėl?-sušuko Arnas.
-Deja, bet vėl...
-Bet man atrodė, kad jis jau metė...Juk tiek daug laiko vargau su jo rūkymu...
-Čia ne tik dėl to. Dėl gėrimo ir narkotikų jis ten pateko.
-Gėrimo?...Narkotikų?..Jis dar ir taip daro?...
-Darė, Arnai, darė...
-Darė?...
-Taip...Medikai jam prognozuoja mirtį, kuri jau labai arti...
Arnas nuleido galvą. Veide šypseną pakeitė liūdesys. Gediminas buvo geras vyrukas kol nesusiviliojo svaigalais. Jis ir Arnas buvo geri draugai. Buvo...
Nuskambėjo skambutis ir Paulius nulėkė į priekį, o Arnas apsisuko atgal ir užklupo jiems iš paskos besekančią Aistę.
-Nelabai mandagu klausytis svetimų pokalbių?-šyptelėjo jis.
-Atsiprašau...-išlemeno Aistė.
-Ei, aš tave prisimenu. Tu ta, kuri prieš savaitę pametė knygas.
Aistės veidą papuošė raudonis.
-Aš viena iš jų turiu,-Arnas iš kuprinės išsitraukė istorijos vadovėlį. Aistė taip jo ieškojo...Arnas įteikė vadovėlį jai.
-Ačiū...-padėkojo Aistė.
-Už ką čia man dėkoti?-nusišypsojo jis.
-Už vadovėlį...
-Et, vieni niekai.
-Man tai daug, ypač jei istorijos mokytoja kiekvieną dieną grasina dvejetu,-atsakė Aistė. Arnas nusijuokė, bet po to giliai atsiduso.
-Užjaučiu,-ištarė Aistė.
-Ką jau padarysi, jei žmogus pasirinko tokį kelią...Šiaip Gediminas buvo geras, bet tie svaigalai ir patį geriausią pražudytų...Na, o dabar iki. Susitiksim vėliau!-pasakė Arnas ir nubėgo. Aistė dar ilgai lydėjo jį žvilgsniu, o  vėliau ir pati nuėjo pasitikti naujos pamokos.