Santrauka:
Gal kiek ir neįdomi tema jau, bet toks gyvenimas....
Tu geriau patylėk, kai nuo melo suvirpo blakstienos
Ir apsunko glazūriniu glajum aplipę vokai.
Juk mes dviese atėję, atgal iškrypuosim po vieną –
Tu manęs tiek ieškojęs savam kambary – neradai.
Aš visai netoli atsigėriau ledokšnių arbatos
Bei užkandau gerai ištroškintais vienatvės spygliais.
Kai ėjai pro mane – toks suvargęs nuo ilgesio – matės,
Tiktai nebe manęs tu ilgėjaisi tais vakarais.
Ir atėjom mes tarsi kareiviai į šventės paradą –
Gražūs lozungai vėl dekoruos mūsų veidus pilkus.
Reiktų šiandien sustot, už parankės garsai kada veda,
Bet kur dėti, kur dėt tuos išsaldintus rūko žodžius?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-05-12 14:17:00
gražu,
Jūsų dauguma kūrinių taip susikaito, taip gražiai ir
jausmingai sudėlioti, kad skaitant ima ir man skaudėti.