Tu geriau patylėk, kai nuo melo suvirpo blakstienos
Ir apsunko glazūriniu glajum aplipę vokai.
Juk mes dviese atėję, atgal iškrypuosim po vieną –
Tu manęs tiek ieškojęs savam kambary – neradai.

Aš visai netoli atsigėriau ledokšnių arbatos
Bei užkandau gerai ištroškintais vienatvės spygliais.
Kai ėjai pro mane – toks suvargęs nuo ilgesio – matės,
Tiktai nebe manęs tu ilgėjaisi tais vakarais.

Ir atėjom mes tarsi kareiviai į šventės paradą –
Gražūs lozungai vėl dekoruos mūsų veidus pilkus.
Reiktų šiandien sustot, už parankės garsai kada veda,
Bet kur dėti, kur dėt tuos išsaldintus rūko žodžius?