Paviršiuje sielos, pačiame pakrašty
Šaižiai klykia kaltė – ir nerimstanti barstos.
Ultragarso
šventovės tylioj užmaršty
Laikas keikia tą dieną, praeities durys varstos.
Sąžinės raudos palmių šakelėm nuklotos,
Infragarso
šauksmų josios nieks neišgirs,
O kelias kančios viltimis nuaukotas
Minkšta juo žengti, tikrai nepamirš.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Aiškiaregė
Sukurta: 2007-05-17 20:12:07
"josios" - tokie žodeliai gan sunkūs mano galva ir suteikia nedereančio maironiškumo. Kelčiau antrą ir trečią eilutę į vieną, nelaikyčiau didelės pauzės, nes bijočiau ritminio disbalanso. Neblogai. Savitumas yra.
Vartotojas (-a): Spot
Sukurta: 2007-05-16 15:29:30
paskutinė eilutė apžavi, lieka toks apsvaigimas lengvas.
yra perliukų.
Anonimas
Sukurta: 2007-05-13 12:38:30
ultragarso - infragarso -- gražu.
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2007-05-12 19:07:42
Gražus, yra įdomių vaizdų
Anonimas
Sukurta: 2007-05-12 00:46:18
pakrašty -> po šio žodžio reikalingas kablelis, nes tikslinamoji aplinkybė;
kaltė – ir -> arba nereikia brūkšnio, arba jungtuko „ir";
šauksmų -> o jei įnagininką panaudoti - šauksmu? man kažkaip geriau būtų :)
įdomus kūrinys, priminė vieną mokytoją, kuris irgi taip sudėtingai ir aukštai kalbėjo.
dailu, sunku (fiziškai, t.y. taip visko daug, kad reikia ne kartą ir ne du perskaityt, akd sudėliotum viską
į vietas) ir.. neaprašoma.