Paviršiuje sielos, pačiame pakrašty
Šaižiai klykia kaltė  – ir nerimstanti barstos.
Ultragarso
šventovės tylioj užmaršty
Laikas keikia tą dieną, praeities durys varstos.
                                                            
Sąžinės raudos palmių šakelėm nuklotos,
Infragarso
šauksmų  josios nieks neišgirs,
O kelias kančios viltimis nuaukotas
Minkšta juo žengti, tikrai nepamirš.