Glaudėsi delčia,
nuzulinusi aklo akmenį
su nejautrumo drobėmis,
šviesos ryšulėliais,
o broli, slėnio broli,
ar prietemas pakėlei,
ar dvelksmą žemės dūmų
pasiligojęs atmeni?

Tik pirštai lietė sodus,
iš korių nulipdytus,
o taip norėjai jausti
bent vieną korio akį,
ir be tamsos sausumo
buvai karštai apakęs,
maldų ir saulės svorio
nebekentei iš ryto.

Glaudės pilnatis,
nuzulinusi aklo ašmenis,
kad neskaudėtų duriant
į savo kraujo prieširdžius,
nors naktys akyse,
o mintyse – pagieža,
o broli, mano broli,
ar vėl skausmu neprašneki?

Tik pėdos lietė žemę,
nuo žalsvumos prašnekintą,
kad glostytų jautriausią
iš nekaltųjų brolių,
ir kas, jei buvo išžiestas
iš kito blizgaus molio,
nors aklos akys miega,
jis melstis bėga tekinas.