Jauna našlė, prie veidrodžio sustojus,
Keistai į savo atvaizdą žiūrėjo.
Staiga kaip vaikas rankomis suplojo
Ir traukt nuo kūno drabužius pradėjo...

O kai blankus mėnulio spindulys
Nukrito ant krūtų lyg vyro žvilgsnis,
Pajuto ji, kad bunda geidulys,
Kad tyrą sielą drumsčia, dilgsi...

Našlė ilgai tą naktį lovoje raudojo,
Atrodė, kad širdis iš skausmo stoja.

Kada išsekusi užmigo, angelas jai tyliai
Per sapną tarė laukiamus žodžius:
Tu dar jauna, ir atsiras, kas myli,
Pragys tau paukščiai, ašaros išdžius...

Pabudusi našlė nusišypsojo,
Prie veidrodžio koketiškai sustojo...