***
Žinojau, kad tavo šeštadieniniai vaikščiojimai nežada nieko gero. Žinojau ir tai, kad tavo kišenėse esančios monetos turi keistus įspaudus, bet nieko tau nesakiau, nenorėjau įaudrinti tavęs savo kvailais įtarinėjimais. Bet senolė iš turgaus, ta, kuri pardavinėjo tamsių miltų ragaišius, sykį man tarė:
– Andrejau, tavo žmonelė kiekvieną mielą savaitėlę šokdina mūrų siluetus ir neleidžia ilsėtis priešpilniui. Gal pagaliau nuraminsi savo Dievišką moterį?
Po šių jos žodžių piktybiškai sutraiškiau kietą riešuto kevalą ir pradėjau knaisiotis savo minčių labirintuose. Deja, senolės mįslės grūdas buvo kietas, tartum iš akmens nulietas. Aš niekaip negalėjau suprasti, ką manoji Liuda išdarinėja, kokius reikšmingus pėdsakus mėto savo šleivuose keliuose. Kodėl manoji moteris šeštadienio rytus praleidžia turguje, o kitą dienos dalį - nežinioje? Gal tik aš nežinojau, o visi kiti mano užnugaryje šaipėsi ir tepliojo mano veidą klouno spalvomis. O Liudačka, aš sužinosiu, kur tavo jauna siela ir dar jaunesnis kūnas bastosi nepailsdamas.

***
Saldus šeštadienio rytas. Pro langą įskrieja šviežio medunešio kvapas. Aš jaučiuosi lyg pienė, apdulkinama darbingos bitelės, lyg akmuo, toks išdidus ir reikšmingas šiam rytui. Pašonėje nerandu savo žmonelės, toji kaip visada išėjusi į turgų. Ir perka ji ne ką kitą, o tik ypatingai tamsių miltų ragaišį. Kažin, kur ji eis po to? Jos pasakėlėmis apie sergančią močiutę jau nebetikiu. Atsirado mat raudonkepuraitė. Jeigu jau kelis mėnesius jos nepagavo vilkas, pagausiu aš. Paseksiu jos aitriomis pėdomis ir pašausiu lyg baltą ir sultingą zuikį.
Kava garuoja tyliai, taip nebyliai. Aš lyg įgudęs seklys rengiu planą, šimtmečio planą! Laikykis Liudačka, Andrejus perskels mįslės grūdą ir pasiims geriausią – dar visai karštą branduolį.

***
Rytiniai turgaus žibintai be reikalo žibina pakaušio šonan. Kai ateina sąskaitos, prekystalių nuomotojai (dažniausiai tai būna kupra apdovanotos garbingo amžiaus senutės) pasiunta iš pykčio. Rėkia kiek tik gali, kur tik gali ir kiek įmanydami stengiasi kaltinti vienas kitą elektros netaupymu ir piktnaudžiavimu ja. Ak, sielos invalidai, iškaršti laiko ir godumo. Kurgi manoji pranašė, manoji senolė, pardavinėjanti skaniausius ragaišius apylinkėje? Štai kur ji! Dėl savo mažo ūgio negailestingai nesimatanti iš po prekystalio. Vargšė. Vargšas ir aš, nes mano žmonos niekur nematyti. Juk nieko neatsitiks, jei nueisiu prie senolės ir paklausiu, ar šiandien mano žmonelė čia nepirko ragaišio:
– Gerą rytą, ar kartais Liudačka šiandien nepirko iš jūsų ragaišio? Na žinot, Liudačka! Ta, apie kurią jūs man aną sykį kalbėjote su paslaptingais šydais.
– Cha, cha...Ghem... Ji neseniai čia buvo, – springdama juokais tarė senolė. – Dar jos ir pėdos neatšalusios, eikite prie Šalpusnių dvaro ir ten rasite ją, prisiekiu jums, tikėkite manimi.
Net nebepasakiau ačiū už gana keistą informaciją. Pasileidau bėgti iki dvaro. Bėgdamas jutau didelį minčių antplūdį – nejaugi Liuda galėtų mane išduoti su kitu? Purviname dvare, šėlionių dvare, kuris garsėjo audringomis XV a. puotomis? Begalvodamas pribėgau dvarą ir, prasibrovęs pro brūzgynus, įžengiau į vidų. Nustėrau, pataikiau į spektaklio kulminaciją. Tapau aktoriumi, tapau stebėtoju, tapau....
– Andrejau... Ką tu... Kaip? – tesugebėjo ištarti Liudačkos prisirpusios lūpos.
– Liuda, mieloji, kam tau visos šios žvakės, ir iš vis ką tu čia darai? – šaukiau drebančiu balsu, o gal ir kaukiau lyg vakarinis vilkas.
– Aš visa tai darau mūsų labui, pasiaukosiu savo Dievams, ir tu būsi laimingas lyg balandis, priimantis sielas į dangų , – tarė ji ir išgėrė taurę keisto viralo, kuris net burbuliavo iš nuodėmingos klastos.
Ji mirė mano rankose.
– Liudačka, ne! Ką tu padarei? – spėjau sušukti tik tiek, o jos kūnas vis šalo ir balo lyg snieginė drobė. – Aš gyvensiu tik todėl, kad tavo auka nenueitų perniek. Gyvensiu tik todėl, kad įminčiau tavo mįslę. Aš silpnas buvau, kad išdavike tave laikiau. Kasryt valgysiu tik ragaišį, kurio tamsūs miltai durs mano šviesias akis, durs ir lieps atminti tave.