Kopiu į dangų –
o, rodos, pragaro takai,
minu į kalną –
aš negirdžiu, ką man sakai.
Tolyn,
     tolyn
per sniegą tyžtantį,
per lietų,
      audrą,
per miglą viduje ir debesis juodus.

Kalnai...

Ir beprasmybė laiko,
Ir nežinai, kuo jiems  tapai.
Tarpekliai,
       slėnys,
            akys ežerų,
ir aš tave paskui save vedu.
Ir čaižo vėtra, veidą prausia.
Ir panaši aš į kaliausę,
bet nesakyk –
     „prašau, sustok“...
Nesulaikysi – kas tu toks?
--------------------------------------

Šaknim įaugusi į vėją,
aš vis aukštyn
     aukštyn
          skubėjau,  
žengiau per stūksančius uolynus,
ir nežinau, kaip tai vadinos –
audra ar maištas manyje...


Kalnai...

Kalnai ir jų galia slaptinga
ir, rodos, nieko jiems nestinga.