- Tėtukai, tėtukai!
         - Kas yra, mažasis Kristupai?
         - Tėtuk! Užaugęs aš noriu būti kalbininku!
Tėtukas vos nepaspringo savo vakarine arbata. Nustebęs pažvelgė į savo sūnų ir po kiek laiko paklausė:
         - Bet ar tu žinai, kas tie kalbininkai?
         - Na, Mykoliukas sakė, kad tai tokie žmonės, kurie gadina ir savaip perkuria mūsų kalbą!
         - A, tai jau esi supažindintas su jų veikla. Bet žinai, tokiais klausimais tau daugiau padės mamytė. Juk žinai, kad aš esu labiau prie tiksliųjų mokslų.
         - Gerai, tėte!
Kristupas nudūmė vasarnamio kambariais į virtuvę ir pradėjo kvaršinti mamai galvą. Tuo tarpu tėtis, patogiai įsitaisęs savo patogiausiame fotelyje, atsivertė laikraštį ir toliau tęsė savaitės įvykių analizę. Užsigerdamas atšalusia arbata, kartas nuo karto dirstelėdavo pro stiklines vasarnamio duris į kiemą. O ten rūstus dangus stūmė saulę žemyn ir tartum skandino ją žėrinčiame ežere. Medžiai tykiai ošė ir stengėsi palaikyti harmoniją, kurios paveikti žmonės dažniausiai džiūgauja ir gėrisi gamta. Beje, asmeniškai norėčiau pagirti saulę. Labai jau ji pasistengė tapydama vėlyvos vasaros paveikslą, nes net menkiausias žemės lopinėlis nepasiliko jos nepaliestas. Žavi geltona spalva kėlė lengvą svaigulį ir netgi šiek tiek melancholiškas nuotaikas...
Bet niekas nekreipė dėmesio į antrame aukšte ant lovos gulinčią Sofiją. Jos šviesių plaukų sruoga uždengė pusę jaunatviško veido, kurio kitą pusę ryškiai apšvietė saulė. Mergina buvo apsivilkusi šviesiai mėlynus, vietomis nutrintus džinsus ir lengvą, vasarinę palaidinę. Gulėdama ant pilvo, ji sukryžiavo savo kojas ir liūdnomis akimis žvelgė pro permatomas balkono duris. Apačioje tėvas nugėrė dar truputį arbatos, o Kristupas nenustojo kamantinėti mamos apie kalbininkus... Vis tiek jauki atmosfera, ar ne? Pripažinkite, idilė. Bet tokie dalykai ilgai nesitęsia, todėl ne išimtis ir šis šiltų spalvų paveikslas, į kurį aš jums leidau pažvelgti tik iš labai siauros perspektyvos. Taigi, metas šiek tiek pakartinti šią istoriją...
O kartumą pajusite perskaitę vieną nedidelę paslaptį. Iš tikrųjų tas vyriškis, sėdintis patogiame fotelyje ir skaitantis laikraštį nėra Sofijos tėvas. Po jos tikrojo tėvo mirties, mama susituokė su šiuo chemiku ir pagimdė Kristupą. Taip galime pateisinti gilias, bet liūdesio nukankintas Sofijos akis. O ko čia dar pripaišius? Na, tarkime, kad merginos mama serga vėžiu. Tai kas dabar bus? Iš paprastos, gyvenimiškos istorijos padarėme tragediją, kuri, kaip jau visi žinote, šiais laikais pasirodo gana dažnai. Būtent todėl atsiranda fantastikos būtinybė. Bent jau žiupsnelio. Netikite, kad žiupsnis fantazijos pasaldins šią istoriją? O gal esate savanaudžiai ir norite paskanauti jos patys? Tiesiog įsitikinti, kokia ji gardi...
(Taigi, kadangi aš esu kūrinio autorius, pabandysiu įsitraukti į savo paties kūrinį ir kiek pakoreguoti padėtį. Suteikti jai kiek saldėsio, kaip ir tarėmės.)
Taip aš ir įlindau į savo paties kūrinį... Tik nežinojau, kad kiekvienos tokios kelionės į savo tekstą metu, autorių ištinka šalutinis poveikis. Tekste atsidūriau katino pavidalu. Taip, tapau juodai baltu katinu, kaip supratau, Sibiro mėlynųjų veislės. Na ką gi... Padaryti Sofiją laimingesne aš vis tiek turiu, todėl, niekaip nepriprasdamas prie letenų, pasileidau vasarnamio link. Pasirodo, kad katinų gyvenimas nėra visai lengvas... Kol užsikeberiojau ant stogo, saulė buvo jau beveik pradingus. Stogu stryktelėjau į priekį ir nusileidau ant keturių savo letenų prie pat balkono durų. Tada išsigandęs net prasižiojau: viduje stovėjo kažkoks vaikinas ir šnekėjosi su Sofija. Po paraliais ir perkūnais, juk kai pats įsitrauki į savo kūrinį, jis pradeda rutuliotis savaime! O štai ir įklimpau. Na, nieko nebepadarysi, jei jau užviriau košę kaip autorius, teks pabaigti ją tos pačios istorijos veikėju... kad ir katinu. Taigi, iš visų jėgų pasistengiau pašokti ir letenomis užkabinti balkono durų rankeną. Iš pirmo karto, žinoma, nepavyko, todėl šokinėjau taip, kol pagaliau patraukiau vaikino dėmesį ir jis priėjęs atidarė duris, įsileido mane vidun. Sofija taip pat susidomėjo, tačiau pirmas dalykas, kurį pastebėjau buvo tas, jog ji gulėjo ant lovos kaip ir mano tekste. Tai buvo gerai, nes galėjau darytis prielaidą, kad vaikinas atėjo neseniai. Tuomet šoktelėjau ant Sofijos naktinio staliuko ir blaškydamas uodegą tai į kairę, tai į dešinę (visgi įdomus dalykas tos uodegos...), miaukdamas ir murkuodamas, ne savu balsu prabilau:
                 - Ko spoksot, kaip mulkiai žemę pardavę? Kalbėkitės toliau, aš juk netrukdau.
Po mano žodžių abiejų veidai ištįso iki begalybės. Taip ir žiūrėjo į mane kurį laiką, tačiau vaikinas greitai atitoko ir gan įžūliai pareiškė:
- Ei, paikas katine, keliauk savais keliais, aš čia su mergina, kaip matai.
- Matau, širduk. Tačiau mano visi keliai būtent čia ir pasibaigia, todėl malonėk kalbėti kiek pagarbiau.
Valandėlę spoksojo taip į manę, o vėliau nusisuko ir pažiūrėjo į Sofiją. Ji atrodė labai keistai, tarsi būtų bauginama kažko nežemiško, antgamtiško. Tuomet vaikinas netikėtai dešine ranka nubraukė jai nuo veido plaukų sruogą ir dabar saulė apšvietė jį visą. Vaikinas nuleido ranką ir nusisukęs nuo merginos patraukė balkono link. Aš žybtelėjau akimis ir visas pasišiaušiau. Po plaukų sruoga slėpėsi keli gilūs randai, kylantys aukštyn nuo viršutinės lūpos. Sofija liko tįsoti ant lovos nė nekrustelėdama, tartum kas sielą išsiurbęs būtų. Teisingai. Koks jam skirtumas? Pamatė randą, pasišlykštėjo ir pasisuko išeiti. Aš neišturėjau ir klaikiai cypdamas, netikėtai atvirtau į žmogų. Na, ne visai į jį. Tai buvo panašu daugiau į žmogaus siluetą, užpildytą juoda mase. Vaikinas sustojo.
                  - Tai svarbūs randai ant veido, jei nori pasimylėti su mergina ar ne? ,- šaltu kaip ledas balsu pasakiau aš.
Krūptelėjo. Vėliau atsisuko ir pykčio perkreiptu veidu šoko tiesiai į mane. Išsisklaidžiau kaip dūmas, neblaškomas vėjo ir vaikinas nulėkė bala žino kur. Pasigirdo dūžtančio stiklo garsas. Vėl pajautęs keturias letenas, lengvai stryktelėjau ant lovos ir braukdamas uodega Sofijos kūną, suklusau. Girdėjosi nelygus šnopavimas.

Sėdėjo pasirėmęs į taburetę, iš burnos bėgo kraujas. Žiūrėjo į mane akimis gyvūno, pakliuvusio į spąstus. Katiniškai nusišypsojau. Tuomet atsisėdau ant galinių letenų ir ėmiau laižytis. Stengiausi daryti tai kuo išraiškingiau, tai buvo vienas iš kovos su juo būdu. Vaikinas galų gale neišturėjo ir neapykantos perkreiptu veidu subaubė:
                    - Kad ir kas tu būtum – nieko nesupranti...
                    - O taip ,- nuobodžiai nusižiovavęs atsakiau jam. – Kas jau kas, o aš tai tikrai visiškai nieko nesuprantu...

Tuomet nejaukią tylą nutraukė džiaugsmingi šūksniai ir spygavimai.
                     - STOP! STOP! Nufilmuota! Puiku, tiesiog idealu!
Vaikinas lengviau atsitiesė, o Sofija pagaliau pakilo nuo lovos. Stryktelėjau nuo ten ir aš. Nutipenau prie balkono ir žvilgtelėjau laukan. Ten buvo daugybė žmonių. Visas kiemas iškabinėtas girliandomis, visi šoka, linksminasi, kažin iš kur atsiradę vaikai dainuoja džiaugsmingas dainas. Aplink namą, kuriame buvo išdygo dar koks penketas namų, jų gyventojai plačiai atvėrė langines o į dangų netikėtai sugrįžo saulė, kuriai kompaniją palaikė keli blyškūs debesėliai. Į orą pakilo paukščiai, tupėję ant stogų kraštų, o kartu su jais ir džiaugsmo perpildyti šūksniai.
Netikras Sofijos tėvas, prieš tai sėdėjęs apačioje, metė laikraštį ir taip pat pasileido į lauką, už pažastų suimdamas mažąjį Kristupą. Ten pat išėjo ir Sofijos mama, visiškai užmiršusi apie vėžį. Ir koks dar vėžys? Kam apskritai tas vėžys? Minioje prie jų namo buvo patyręs chirurgas iš Japonijos, kuris pirmasis sėkmingai išoperavo paskutinę vėžio stadiją, o Sofijos mama, sakykim, sirgo antrąja. Todėl neverta daryti problemos, jei jos galima paprasčiausiai išvengti.
Tuo tarpu vaikinas, kurį aš šiek tiek netiesiogiai aplamdžiau, nusiprausė veidą ir valiūkiškai besijuokdamas, visas švytintis, persivertė per balkono atbrailą ir prisijungė prie kitų.
Tik Sofijos mažasis broliukas, Kristupas... Akies kampučių pamatė mano juodai baltą katinišką kūnelį ir susižavėjęs suplojo rankutėmis. Tačiau jau kitą akimirką aš nusisukau nuo minios ir pažvelgiau į Sofiją. Jaučiau, kaip mano juodas kailis virsta tamsių plaukų kuokštu, o spindinčios akys nebežėri kaip anksčiau. Letenos virto rankom ir kojom; kūnas atsitiesė ir truputį paskaudo pasturgalį; išnyko uodega (kaip bebūtų liūdna...:( ).
Priėjau prie jos ir tyliai pasakiau:
            - Idealus „happy ending‘as“.
Atsisuko į mane ir aš paskendau jos giliose mėlynose akyse.
            - Nesižudyk ,- dar tyliau sušnabždėjau. – Niekada.
Negalėjau atplėšti akių nuo jos veido, tie patys randai svaigino mane...
            - Ir prisimink mane, nes aš tave myliu ,- tartum tirpstančių balsu pridūriau.
Iš kažkur papūtė vėjas, matyt pro praviras balkono duris ir jos plaukai subangavo.
            - Aš verkiu ,- bandydamas sulaikyti ašaras toliau kuždėjau aš. – Dėl žmogaus, kurio nepažįstu.
Ji suspurdėjo mano tvirtose rankose kaip spurda žmogus, gniaužiamas neapykantos ar keršto, meilės ar vilties.
            - Ir neleisk, kad suaugę žlugdytų tavo svajones. Neleisk, kad sužlugdytų manąją...
Danties skausmas trumpam išsklaidė fikciją ir vėl pasijutau bestovįs savo kambaryje, apgaubtame tamsos. Tačiau sutelkęs paskutinius jėgų likučius aš grįžau ten, atgal. Pas ją. Paskutinį kartą pažvelgiau jai į akis, į jos drėgnus skruostus, į banguojančius plaukus... Skausmingai nusišypsojau ir užmerkiau ašarojančias akis. Pro visą nesuvaldomų garsų verpetą išgirdau skardų Kristupo balsą:
             - Tėtukai, tėtukai! O kur pabėgo katinas?