Dar pamenu, kaip ėjome to nerimo turėklais,
tik vienas pasvirimas, ir uodžias nelygybė
tarp virpesių gyvenimo, tarp gyvo užkerėto,
tik tu man tai parodei, sapnuojančiai įgnybei,

nors mano laikas trupa, aš jį renku į saujas,
kad bent žiupsnelį vieną įdėčiau tau į ranką,
o Tėve, mano Tėve, aš šilumą pusiaujo
sugerčiau ir tau duočiau, bet šito nepakanka,

nes kai pavargęs dieną, užmerki vieną akį,
sakai per tylą rėkdamas, kad pusę jau išlaistei,
ir kas, kad tavo sodai be laiko vėl apako,
svarbu, jog vėjų šiaurės supykdamas nepaisei,

nepaisei savo vaiko, nors naktį sklido maldos
į vakarus, į rudenį, į tėvo seną širdį,
nors tavo raukšlės gilios, o lūpos jau nekalba,
žinok, kad tavo vaikas atodūsius vis girdi.