Dabar mes skrendame virš sodų
sparnai išaugo dideli kaip gulbės
raudoni obuoliai vilioja atsikąsti
bet skrendame toliau ir negalvojame daugiau

Svetingos dangaus draugės nurodo kelią į stebuklą
margieji lapai su mumis skrajoja nuotaikingai
taip tylu tik vėjo šniokštimas girdis
neblėsta noras skrist toliau per dangų giedrą

Ten ant žemės pienės geltonuoja
Žemė motinėlė kviečia pailsėt ir gyvybės įkvėpt
nebenorisi nusileist ir pradėt iš naujo
skrendame toliau per nakties dangų su mėnuliu išvien