per veidrodį tekėjo debesis
ištirpdamas į juodo paukščio pusę
nakties kalbėjime į spalvą tu esi
nes mirusieji nepažįsta mūsų
ar pievoje pripildytoj garsų
ar lukšto formoje po mandragora
kažkas iš niekur nebyliu balsu
išsako tavo norus ir nenorus
bevaisėmis žiedadulkėm aukštyn
o sėklom į šaltos velėnos pusę
pilnėjančios Charono valties link
nes mirusieji nepamiršta mūsų
tu būsi upėje kada maldos srovė
vitražinėm dėmėm sustings ant žodžių tako
kai lūpos po kalbėjimo atvės
tik vandeniu tekės švelnių avelių akys
juk viskas nuo gimimo po sniegu
mus saugo nuo tiesos ledinio gūsio
ir tyliai klaupias pieva po dalgiu
nes mirusieji nepalieka mūsų
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-07-03 02:24:02
juk viskas nuo gimimo po sniegu
...tiktų į gyvenimo dainą...puikus kūrinys...
Vartotojas (-a): Pranis
Sukurta: 2007-05-05 12:12:29
Mandragoros šaknis primena mažytę žmogaus stovylėlę. Ramunei: pirminiame variante posmelius buvau atskyręs. Vėliau persigalvojau. Gal ir apsirikau.
Vartotojas (-a): Brolis
Sukurta: 2007-05-05 08:26:57
Puiku, ačiū, pasiimu.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-05-05 03:04:14
ir tyliai klaupias pieva po dalgiu....
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-05-05 00:09:58
Ir įtaiga, ir prasmė. Džiaugiuosi radęs tokį vėlyvą vakarą svarų ir spalvingą eilį.
Anonimas
Sukurta: 2007-05-04 23:50:34
tu būsi upėje kada maldos srovė
vitražinėm dėmėm sustings ->
graži eilutė, labai.
tekstas itin subtilus, prasmingas.
patraukiantis. suvirpinantis.
Anonimas
Sukurta: 2007-05-04 23:44:58
žavu... :)
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-05-04 23:42:25
Ir jausmingas, ir žavus darbas