per veidrodį tekėjo debesis
ištirpdamas į juodo paukščio pusę
nakties kalbėjime į spalvą tu esi
nes mirusieji nepažįsta mūsų

ar pievoje pripildytoj garsų
ar lukšto formoje po mandragora
kažkas iš niekur nebyliu balsu
išsako tavo norus ir nenorus
bevaisėmis žiedadulkėm aukštyn
o sėklom į šaltos velėnos pusę
pilnėjančios Charono valties link
nes mirusieji nepamiršta mūsų

tu būsi upėje kada maldos srovė
vitražinėm dėmėm sustings ant žodžių tako
kai lūpos po kalbėjimo atvės
tik vandeniu tekės švelnių avelių akys

juk viskas nuo gimimo po sniegu
mus saugo nuo tiesos ledinio gūsio
ir tyliai klaupias pieva po dalgiu
nes mirusieji nepalieka mūsų