Įklimpę į tėkmės rutiną, dažnai paskandiname joje ir akimirkas – mūsų gyvenimo daleles, kurias po to labai sunku sudėlioti į vieną visumą – mūsų gyvenimo paveikslą...
paskendęs amžinybės
sūkury liepsnoja
dega
būties
laikas
tik retsykiais
atsimuša banga
aštriai
suduždama
į atminimų
krantą
naktis tuomet nutiesia
aksominį šleifą –
it
rūko juoston
sugeria
pabirusius
purslus
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2007-05-09 13:18:41
man labiau patiktų,jei būtum pasakiusi:
"paklydęs krantas nuskuba
sušniokštęs..."
Vartotojas (-a): Guapo
Sukurta: 2007-05-04 20:43:54
Labai puikus kąsnis mano poezijos alkiui :)
Toks tikras, grynas ir lengvas. Pasiimu :-)
Vartotojas (-a): Izabelė Terhoven
Sukurta: 2007-05-04 19:15:28
Gal kiek trukdo suprasti mintį kompozicija, tačiau ji puikiai paaiškina pavadinimą ;)
deja
seniai
ištirpusius
lašus
Labai gražu :)
Anonimas
Sukurta: 2007-05-04 08:23:38
vidinis sukilimas prieš norus, troškimus, iliuzijas.
pabaiga gal šiek tiek koreguotina, o visa kita neblogai ;)