paskendęs amžinybės
              sūkury liepsnoja
                               dega
                              būties
                      laikas

              tik retsykiais
              atsimuša banga
              aštriai
                              suduždama
                     į atminimų
                     krantą

            naktis tuomet nutiesia
            aksominį šleifą –
            it
            rūko juoston
                     sugeria
                              pabirusius
                              purslus

            paklydęs krantas nuskuba
                    sušukęs

                      rink

                   s u r i n k

                        deja
                       seniai
                    ištirpusius
                        lašus