Prie odos jau visai pridžiūvo kaukės,
O mes vis tepam ryškesnes spalvas.
Nors veido poros oro gurkšnio šaukias,
Mes patys save verčiam į lėles.
Be grimo lieka tiktai tuščias veidas,
O virvės vis dar trukčioja rankas.
Aš savo tuščiai sielai neatleidus,
Metu nupieštą širdį į bangas.
Mes tebestovim eilėje prie rolių,
Kurias vėl gausime ne mes...
Aš taip dulkėt lentynoje nenoriu,
Nes tuščio veido kaukę juk vis vien išmes.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2007-05-09 15:49:18
žinai kas cia kaltas? ogi lėlininkas. jis valdo visas mariojonietkas. gražus eiliokas;
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-05-03 23:45:45
nes tuscio veido kauke juk vis vien ismes....
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-05-03 14:16:42
Taip ir būna, kai imi laukti, o ne pats veikti... Kaip sakė senieji graikai:
Dykinėjimas atneša mintis, o šios - liūdesį:)
Anonimas
Sukurta: 2007-05-03 09:26:23
rolė --> vaidmuo
graži pabaiga, pradžia truputėlį įprasta, nes nepasakai nieko naujo, taip pat širdis, bangos - nuvalkioti dalykai.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-05-03 00:19:31
Paskutinėje eilutėje „tuščio veido" – pertekliniai žodžiai.
Visomis prasmėmis :)
Patiko.
Anonimas
Sukurta: 2007-05-03 00:13:34
trukčioja -> trŪkčioja;
patiko kūrinys,
lengvas, taiklus ir primena
prekyba žmonėmis - ar teisingai supratau.
charakteringas darbas.
ypač stipri eilutė:
Mes patys save verčiam į lėles ir
Aš taip dulkėt lentynoje nenoriu
manau, tai esmė kūrinio.