Prie odos jau visai pridžiūvo kaukės,
O mes vis tepam ryškesnes spalvas.
Nors veido poros oro gurkšnio šaukias,
Mes patys save verčiam į lėles.

Be grimo lieka tiktai tuščias veidas,
O virvės vis dar trukčioja rankas.
Aš savo tuščiai sielai neatleidus,
Metu nupieštą širdį į bangas.

Mes tebestovim eilėje prie rolių,
Kurias vėl gausime ne mes...
Aš taip dulkėt lentynoje nenoriu,
Nes tuščio veido kaukę juk vis vien išmes.