Melas

Žmogum būt pavargau.
Ir seną kaukę išmečiau.
Dabar šaukiu,
Kad aplink mane tik vieni žvėrys,
Bet pačiai baltos iltys žiba.

Artėjančią ranką matau.
Suurzgiu ir skaudžiai įkandu,
Nors ji tik paglostyt norėjo.
Po to veidmainė atgaila
Ir Dievo vardas lūpose
(Galiu sakyt, kad Jis yra,
Bet širdis dar nieko neatrado).

Naktį vėlią maldos kasdienės vietoj
Akis matau.
Aš viltį pavogiau iš to,
Kas neturėjo nieko.
Tik nei šakos, nei trisdešimt monetų už tai aš negavau...
Luna_

2007-05-02 13:23:06

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2007-05-02 22:07:38

hm, ir per daug ir per mažai.
pirmo nereikia, bet taad kažko trūksta.
išties. keblu ;)
sėkmės auginat.
tiesą sakant toks požiūris į pasaulį turėtų gąsdinti aplinkinius...

Anonimas

Sukurta: 2007-05-02 16:43:46

pernelyg daug nuvalkiotų vaizdinių: Dievo vardas lūpose, išmesta kaukė, žibančios iltys ir panašiai. pabaiga šiek tiek išgelbsti.

Vartotojas (-a): Barabas

Sukurta: 2007-05-02 15:03:12

Be pirmo posmelio būtų geriau. Tikriau atrodytų.