Žmogum būt pavargau.
Ir seną kaukę išmečiau.
Dabar šaukiu,
Kad aplink mane tik vieni žvėrys,
Bet pačiai baltos iltys žiba.

Artėjančią ranką matau.
Suurzgiu ir skaudžiai įkandu,
Nors ji tik paglostyt norėjo.
Po to veidmainė atgaila
Ir Dievo vardas lūpose
(Galiu sakyt, kad Jis yra,
Bet širdis dar nieko neatrado).

Naktį vėlią maldos kasdienės vietoj
Akis matau.
Aš viltį pavogiau iš to,
Kas neturėjo nieko.
Tik nei šakos, nei trisdešimt monetų už tai aš negavau...