„Iš troškulio aš mirštu prie šaltinio...“
F.Villon
tą naktį kai surasime paparčio žiedą
paslėpk man rašalo ir plunksną abejonei
ir kai visi medaus ragauti bus susėdę
palik žiupsnelį druskos mano duonai
delčia smėlėtuose atspindžiuose upelio
palinks į tėkmę tyliai atsigerti
sekundžių lietumi pabyrančių žvaigždelių
pavirtus pasaga priglus prie kiemo vartų
išeis ryte su šienapjūtės dalgiais
girgždės atgal su prikrautų vežimų lingėm
kai arklio prakaitu sumirkusia nostalgija
pabusim – atspindžio sulaukt prie upės vingio
žinau tą naktį rasime paparčio žiedą
prikalsim pasagą
medum patepsim duoną
--------------------------------
tačiau šaltinio link –
ir vėl tos pačios pėdos –
lyg vėrinys begarsei abejonei ---
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-05-03 11:11:52
„kai arklio prakaitu sumirkusia nostalgija / pabusim" – kažkokia keista eilutė.
Gal užtektų tik geriau pasitikrinti skyrybą :)
Tikrai įdomus kūrinys iš ciklo.
Forma atjaunėjus :)
Anonimas
Sukurta: 2007-05-02 23:27:10
vasariškai romantiškai.
meilė dėl meilės ir žaismingumo ;)
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2007-05-02 18:54:35
Labai gražu :)
Vartotojas (-a): Brolis
Sukurta: 2007-05-02 12:39:34
Prani, tu subtiliai jauti ir puikiai tai išreiški. Pavydžiu „baltu“ pavydu. Sėkmės. Pasiimu.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-05-02 10:12:35
Gražus eilėraštis.
Labiausiai įstrigo pirmas posmas.