„Iš troškulio aš mirštu prie šaltinio...“
                                                        F.Villon


tą naktį kai surasime paparčio žiedą
paslėpk man rašalo ir plunksną abejonei
ir kai visi medaus ragauti bus susėdę
palik žiupsnelį druskos mano duonai

delčia smėlėtuose atspindžiuose upelio
palinks į tėkmę tyliai atsigerti
sekundžių lietumi pabyrančių žvaigždelių
pavirtus pasaga priglus prie kiemo vartų

išeis ryte su šienapjūtės dalgiais
girgždės atgal su prikrautų vežimų lingėm
kai arklio prakaitu sumirkusia nostalgija
pabusim – atspindžio sulaukt prie upės vingio

žinau tą naktį rasime paparčio žiedą
prikalsim pasagą
medum patepsim duoną
--------------------------------
tačiau šaltinio link –
ir vėl tos pačios pėdos –
lyg vėrinys begarsei abejonei ---