Bijau, kad nepasakysiu nieko naujo ir įdomaus...
Norėčiau apžvelgti (ko gero, paskutinįsyk) tai, kas yra vadinamoji ne daug kam girdėta kartografinė fantastika, pateikti naujausius samprotavimus apie ją. Pastarojo žanro fantastikos kūriniai šiuo metu dažniausiai kuriami tik kaip taikomieji, ir dažniausiai nedaugelis težino, jog kartografinė fantastika (fantastinė kartografija) nėra vien priedelis prie literatūrinio fantastinio kūrinio arba žaidimo. Daugelis įprato, kad kartografinė fantastika – tik fantastinio pobūdžio žemėlapiai, kuriami todėl, kad skaitytojas geriau įsivaizduotų aprašomą rašytojo sukurtą pasaulį. Dar tokie žemėlapiai (fantastlapiai), jau minėjau, braižomi vaidmenų žaidimų meistrų, plačiai panaudojami kompiuteriniuose žaidimuose, stalo vaidmenų žaidimuose (RPG). Neneigiu, kad vadinamoji kartografinė fantastika tik tokiu būdu gali „išgyventi“, nes dauguma fantastikos mėgėjų net nėra matę ir skaitę TIKRO kartografinės fantastikos kūrinio. Terminas „fantastinė kartografija“ tėra tik menkas atspindys to, ką kadaise mėginau teoriškai apibrėžti ir praktiškai įgyvendinti. Iš tikrųjų apibūdinimas „fantastinė kartografija“yra siauras mano mėgintos kurti fantastikos pakraipos kūrinių terminas. Jis apibūdina tik pačius fantastinius žemėlapius, vadinamuosius fantastlapius. Iš tiesų kartografinė fantastika – fantastlapio, teksto ir piešinio sintezė. Tokio pobūdžio kūriniai niekada nebuvo populiarūs, iš jų nebuvo galima tikėtis komercinės sėkmės. Jei ir būtų buvę Lietuvoje išleistas nors vienas kartografinės fantastikos kūrinys, jis ilgokai (gal ligi šiolei) tebegulėtų knygynų lentynose...
Šios „rūšies“ fantastiką pradėjau kurti, neturėdamas net teorinės nuojautos, grynai tuščioje vietoje, dar tais niūriais 1980 metais. Tik 1993 metais iš Rolando Maskoliūno išgirdau, jog keli autoriai Prancūzijoje bei JAV mėgino sukurti ir netgi publikuoti šitokio „sukirpimo“ kūrinius. Pačių kūrinių taip ir nepamačiau. Liko tik spėlionės. Pats taipogi nesukūriau itin daug grynosios kartografinės fantastikos. Galiu paminėti tik kelis visiškai baigtus, bet niekur nepublikuotus kūrinius, kurių nesiimtų spausdinti jokia komercinė spaustuvė: „Niekieno žemė“, kurią sudaro fantastinių žemėlapių ir piešinių ciklas bei trijų dalių fantastinis romanas. Seniai, apie 1987-89 m., kūriau masyvų išgalvoto fantastinio pasaulio žemėlapį su įvairiais priedais („Superfantastlapis“). 1991 m. ir 1994 m. konventų metu eksponavau išgalvotų pasaulių fantastinius žemėlapius su trumpais komentarais, kuriuos pastebėjo tuometiniai fantastikos asai. 1995 metais per tuometinį konventą surengiau naujų fantastlapių parodėlę, kuri sukėlė trumpalaikį fenų susidomėjimą. Pakruojiečių fenzine „Varūna“ 1994 m. buvo publikuotas trumpas Gua Valeinario pasaulio istorijos aprašymas bei fantastlapiai. „Denebolos šviesoje“ (1986-1998 m.) ir „Vilties daige“ (1991-1996 m.) buvo spausdinti pavieniai fantastlapiai, kai kurie su aprašymais, piešiniais bei kitais priedais. 1994 m. konvento metu eksponavau „Sanilevą“. 2004 metų vasarą sukūriau fantastlapių ciklą su aprašymu „Pranturo pasaulis, arba juodo humoro sauja“ ir „Paratveldo pasaulis, arba atvirkštinė istorija“, 1996-2004 m. sudariau daug pavienių fantastinių žemėlapių. 1996, 1998, 2000, 2002, o taip pat 2003 metais suorganizavau konventinius fantastinio žemėlapio konkursus. Pastebėjau, kad susidomėjimas juo, laikui bėgant, mažėja. Paskutiniajame konkurse dalyvavo vos penki dalyviai, kai tuo tarpu pirmajame – 21 fantastikos mėgėjas. Akivaizdu, kad ši fantastikos atmaina negali lenktyniauti su tradiciniais SF kūriniais, aprašančiais, kaip nenugalimieji kosmoso reindžeriai gelbėja Visatą...
Nemėginu šaipytis iš tradicinės fantastikos ir jos kūrėjų, juolab, kad ir pats šį bei tą parašinėju, tačiau akivaizdu, jog ji pastaruoju metu yra sumenkusi. Toks įspūdis susidaro paskaičius daugumą „Eridano“ knygų, perskaičius knygų komentarus internete.
Nenukrypdamas nuo temos, grįžtu prie kartografinės fantastikos apžvalgos. 1993 m. vilniečių leistoje „InfoSFeroje“ pirmąkart pamėginau teoriškai apžvelgti, kur slypi šios fantastikos žanro ištakos, pabandžiau teoriškai ją apibūdinti, pateikdamas savo sukurtus terminus bei jų paaiškinimus. Ir iš tikrųjų kur slypi šio prasimanymo šaknys?
Ieškodamas įvairioje literatūroje informacijos, radau užuominų, kurios skatino teigti, jog ištakos slypi dar antikiniuose laikuose. Senovės graikai, romėnai, egiptiečiai ir finikiečiai nemažai keliavo. Tų laikų geografai, keliautojai greta tikrų mokslinių žinių savo veikaluose bei žemėlapiuose nevengė pateikti daug išgalvotų, netgi fantastinių faktų ir idėjų, o žemėlapiuose užfiksavo nerialius atradimus. Kai kurie jų tariamai realistiniai žemėlapiai atrodo fantastiniai dėl netikroviškų kontūrų ir sąmoningai pateiktos netikrovės. Šiuo atveju nesigilinsiu į tuos tariamus atradimus. Atkreipiu dėmesį į oikumenos pakraščiuose pažymėtas šalis, kalnus, žemes, gentis. O gal tais laikais iki pat viduramžių pabaigos, pavyzdžiui, Rusijos europinės dalies lygumose, pavyzdžiui, prie Kijevo ar Maskvos dunksojo kalnų masyvas arba Afrikos pietinė dalis baigėsi ties ekvatoriumi? Būta žemėlapių, kuriuose upės išteka... iš rojaus. Jau neminėsiu įvairių salų bei žemių, kurios šiais laikais teegzistuoja vien fantastiniuose romanuose arba mitologiniuose kūriniuose. Senovėje buvo prikurtos istorijos apie paslaptingus dvigalvius, vienaakius, žvynauodegius, raguotuosius. Šių padarų apgyvendintos teritorijos buvo pažymėtos... realistiniuose žemėlapiuose, aprašytos „geografijose“... Net didžiųjų geografinių atradimų laikotarpiu netrūko panašių kuriozų. Tariamieji moksliniai atradimai pasitarnavo ir vėlesniais laikais. Jei kas nors rimčiau domėjosi astronomijos istorija, būtinai turėjo pastebėti Marso planetos tyrinėjimų eigą. Vos atradus tariamus Marso „kanalus“, imta braižyti ir savaip komentuoti šiuos darinius. Tik vėliau paaiškėjo tų darinių kilmė. Panaši istorija susiklostė ir tiriant Merkurijų bei Venerą.
Tai dar nėra tikrų fantastinių žemėlapių istorija. Ko gero, pirmus tikrus, ne apgaulingus fantastlapius braižė pirmi rašytojai klasikai, rašę apie savo išgalvotus arba mitologinius pasaulius, gal taip darė, pavyzdžiui, Homeras. Šitokius pastebėjimus buvau užfiksavęs dar prieš gerą dešimtį metų, bet nesistengdamas pernelyg plačiai išsiplėsti, nusikeliu į XIX amžių, paminėdamas tik kadaise išleistus Platono „Atlantidos“, Tomo Moro “Utopijos“ (16 amžiuje) ir Kampanelos „Saulės miesto“ (18-tasis amžius) veikalus, prie kurių vėliau buvo pateikti primityvūs fantastiniai aprašomų kraštų fantastlapiai.
Fantastiapiai plačiau pradėti taikyti, kai sužibo pirmosios fentezi žvaigždės, 19 amžiaus pabaigoje, 20-ojo pradžioje. Drįsčiau teigti, jog pirma tikra kartografinės fantastikos užuomazga slypi ne kur kitur, o Dž R. R. Tolkieno kūyboje. Pastarasis, kurdamas savo „Žiedų valdovo“ pasaulį, apie 1930-1940 m. kūrė fantastinius žemėlapius bei kitus tikros kartografinės fantastikos atributus, nors galutiniame variante šito ir nesimato. Tik prieš gerus septynerius metus Vilniaus fantastų klube „Dorado“ aptikau savitą „Žiedų valdovo“ pasaulio enciklopedinį leidinį su išsamiais aprašymais, fantastlapiais bei piešiniais, išleistą 1980 m. Bostone.
Kartogtafinės fantastikos užuomazgų matyti ir dar kelių fentezi ir mokslinės fantastikos kūrinių autorių kūryboje. Verta paminėti U. Le Guin „Žemjūrės burtininką“ bei prie pastarojo rusiškame vertime pateiktą fantastlapį. Lietuviškajame L. Rono Habardo „Grobikų plano“ leidime esama fantastinio žemėlapio. Vladimiro Obručevo „Sanikovo žemės“ lietuviškame leidime išspausdintas ganėtinai paprastas fantastinis žemėlapis. Hario Harisono „Į vakarus nuo Edeno“ neseniai pavyko aptikti ne vien paprastą fantastlapį, bet ir tam tikrus aprašymus bei iliustracijas. Esama dar ir daugiau panašių pavyzdžių. Gal tai irgi kartografinės fantastikos užuomazga? Atradau dar ne vieną panašų pastebėjimą, tačiau teigti, jog šie bei kiti rašytojai yra kartografinės fantastikos pradininkai tikrai negalima. Tai tik spėlionės, prielaidos.
Lietuvoje situacija šiek tiek aiškesnė, konkretesnė, nes kur kas daugiau faktų, kuriuos buvo galima patikrinti, tad galima šį bei tą paaiškinti ir apibrėžti. Be manęs 1984-1991 m. šia fantastikos atmaina užsiėmė dar vienas iš Žemaitijos fantastų klubo „Fajetai“ įkūrėjų – Petras Jankauskas, 1982-1992 m. sukūręs ne vieną originalų fantastlapį, telšietė Žaneta Gasytė (1989-1994) nemenkai prisidėjusi prie lietuviškosios kartofantijos (kartografinės fantastikos visuma) plėtotės, LCFMK „Transfera“ vadovas Aivaras Tamulaitis (1993-1996 m.), aktyviai besireiškęs šioje ne itin populiarioje fantastikos srityje, Anykščių rajone gyvenusi J. Židonytė ir keletas kitų autorių iš Pakruojo, Vilniaus, Kauno. Ištikimiausias kartografinės fantastikos mėgėjas Edvinas Klimenka – Fox\'as dalyvavo visuose   fantastinio žemėlapio konkursuose, kuriuos teko organizuoti nuo 1996 m. konventų (fantastikos mėgėjų suvažiavimų) metu. Lietuvoje tik du klubai rimčiau orientavosi į pastarosios fantastikos propagavimą bei kūrybą. Tai jau minėti Žemaitijos FK „Fajetai“ ir Lietuvos centro fantastikos mėgėjų klubas „Transsfera“.
Ko galima tikėtis iš kartografinės fantastikos ateityje? Stebuklų tikrai nebus. Jei ji ir gyvuos, tai tik pogrindyje arba tik kaip taikomasis menas, kaip priedėlis prie fantastikos kūrinių, prie žaidimų. Nemanau, kad pasaulyje atsiras panašių autorių kaip Bredberis, Kingas, Tolkinas, bet kuriančių gryną kartografinę fantastiką, o jų kūrinius graibstyte graibstys lyg tikrus bestselerius. Visais laikais reikėjo ir reikės „popso“, kad tokią produkciją kas nors skaitytų. Yra tik kelios išimtys. Bet dauguma iš mūsų (tame tarpe ir aš) – paprasti žmonės, ne genijai... Tą patį galima pasakyti ir apie „vidinio kosmoso“ ir „hard SF“ fantastiką bei kiberpanką. Ar panaši fantastika yra itin populiari Lietuvoje? Kartografinė fantastika „iš prigimties“ irgi yra sunki, nėra skirta lengvam pasiskaitymui, sunkiasvorė vien mestelėjus žvilgsnį į terminologiją: kartofantija, kartografinis apsakymas arba fastlapis... Kartografinės fantastikos teorija – atskiras dalykas, kuriam nepakaktų net ir ilgoko straipsnio. Jei skaitytojai tuo susidomėtų, manau, būtų galima pateikti bent trumpą teorinį šiuos fantastikos apibendrinimą su tam tikrais nukrypimais, paaiškinimais ir iliustracijomis. Gal esama ir tokių fenų, kurie norėtų šį bei tą apie kartografinę fantastiką sužinoti plačiau? Tuomet galėčiau pateikti ir bendras rekomendacijas, kaip kurti elemtarią netradicinę „žemėlapių“ fantastiką, pateikdamas ir teoriją, ir praktiškus patarimus, iliustruodamas svarbiausius nagrinėjamus atvejus. O kokios mintys kyla jums?