tie vakarai jau nebe vakarai
kai nebenori paukščiai į namus
ir tarsi pilko švino aitvarai
apsunkę žodžiai gręžiasi į mus
sparnų šlamėjime besparnis liūdesys
ties nakčiai užsimerkusia gėle
kai vėjo nuskaidrėjime esi
pačiam ilgiausio sakinio gale
iš saulės laša tirpstanti spalva
į melsvą ledo ribą ežere
ir kreša žodžiai ties juoda kalva
kur mes pavargę kopiam vakare
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): debesų piemenaitė
Sukurta: 2007-04-28 23:10:14
Patiko. Nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Viskas patiko. Ypač garsiai viduje išgirdau "apsunkę žodžiai gręžiasi į mus". Stipru.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-04-28 18:51:16
Jusu eiles visada pagauna, uzgauna, pagydo spalvomis, mintimis:)))
Vartotojas (-a): malaja
Sukurta: 2007-04-28 13:06:42
man labai patiko abu pirmieji posmai, ties jais ir sustočiau: taip liktų skaudžiai nepasakyta, bet nujaučiama..
iš tikrųjų komentuot nesinori - kad nesugadinčiau.. kaip ir guosti ką nors dėl ko nors..
Tikrai paveikus :)