tie vakarai jau nebe vakarai
kai nebenori paukščiai į namus
ir tarsi pilko švino aitvarai
apsunkę žodžiai gręžiasi į mus

sparnų šlamėjime besparnis liūdesys
ties nakčiai užsimerkusia gėle
kai vėjo nuskaidrėjime esi
pačiam ilgiausio sakinio gale

iš saulės laša tirpstanti spalva
į melsvą ledo ribą ežere
ir kreša žodžiai ties juoda kalva
kur mes pavargę kopiam vakare