Vakaro Splinas I. Skyrius 7dalis

Užrašų knygutėje nelygiu raštu išvedžioti žodžiai. Tarsi uogos piene. Tarsi painūs debesų rašmenys ar medžiai, augą šaknimis į viršų... Skaitai juos ir apninka tas pats maudulys tarsi lėtai smegtumei anapus, palikdamas čia ir juoda, ir balta...
Vakaras... Paaštrėjusios juslės... Blankstančioje šviesoje miesto sapnai dažosi tirštesnėmis spalvomis. Dangus dar šviesus, bet namų sienas jau palaižė sutemos: jų šešėliai atgyja kiekviename drėgname užkampyje. Aistros laikas... Kažkas keistai salsvo kabo ore. Užslėptas aistros veidas... Ji atšliaužė į miesto gatves išlindusi iš gilios ir drėgnos užuovėjos ir kviečia kiekvieną gličiu vos matomu pėdsaku. Vakare kiekvienam reikia kito. Būtinybė pasilaidoti, o gal įsiamžinti... Tam, kas kažką turi, nebereikia savęs. Vienas draugauja su moterimi, kitas su vyru, o trečias nebeatsitraukia nuo savo šešėlio... Tuščioje ir šiukšlinoje miesto aikštėje aistra groja sulūžusiu klavesinu. Kas vakarą ji trinksi tą patį Blou menuetą, o kažkas nematomas raivosi ir šoka šalia.
Jausmai niekur nedingsta: įsigeria į sienas, šlapią grindinį, į juodus apleistų namų langus. Atėjus vakaro valandai, jie tyliai švyti ir tarsi spąstais gaudo ištuštėjusias mintis. Jausmai virsta šešėliais ir klaidžioja gatvėmis apsėsdami sutiktus praeivius. Jie suka lizdus apleistose vietose arba ieško namų, kur ilgam apsistojo liūdesys arba pyktis. Jie slenka šlapiu šaligatviu vos atsispindėdami balų šukėse. Efemeriški ir vieniši, jie išleidžiami laisvėn kapuose ir ligoninėse, aludėse ir prieglaudose. Jie baisūs ir patys savęs nekenčia.
Matau jų spiečius, dengiančius kai kurių pastatų sienas. Matau juos klaidžiojant atokiomis gatvėmis, o jų lydimi praeiviai atrodo žvelgią pro storą ūkų šydą virš galvos be perstojo mainantis dangui...
Vakaras... Atokiausiuose užkaboriuose užgimsta baimės ir patyliukais rėplioja gatvėn. Kol kas jos permatomos ir vos užuodžiamos. Jų laikas dar tik ateina. Šlapio sniego gniutulėliai rečiau mirga ore. Keli sunkiausi debesys nuskriejo šalin. Virš stogų, šviesiai pilkame fone, milžinišku greičiu keičiasi juosvų debesų raštai. Atrodo, pats dangus skrieja pro šalį vos nekliūdamas už kaminų bei varpinių...

Visa tai jau buvo. Tūkstančius kartų. Berods ir aną, ne itin tolimą dieną, kada rašė šias eilutes, jautė tą patį. Sėdėdavo čia arba kavinės viduje, tik gerdavo ne vyną. Tada jis gerdavo starką su juoda kava prie kurios dar būtinai pasiimdavo plytelę juodo šokolado.
Ir jokių “tegyvuoja”.
Tik stogai, medžiai ir žodžiai balto popieriaus begalybėje...

Kokia buvo ana diena, tas kovo pabaigos pavakarys, kuomet, išlindęs iš pragaro, atsitrenkei čia atsipūsti, o gal...
Berods, vienu metu buvo prapuolusi elektra... Gatvėse dar buvo šviesu, bet pastatų sienas jau laižė ankstyvos sutemos...

DUBLIS PIRMAS
Kavinėje blerbia bliuzas. Šalia stalelio stūksantis kelneris mandagiai išklauso įprastą užsakymą:
– Suprantu, – tarsteli. – Bus, – nerangiai pasisuka ant kairiojo kulno ir nupėdina prie baro.
Kišenėje Giedrius sužvejoja šratinuką, iš kitos išsiima storą užrašų knygutę ir vangiai apsižvalgo.
Apšnerkštas baras, ant sienų – išblukusios akvarelės. Prie gretimo stalelio kažkoks skėrys graužia laikraštį.
Užrašų knygutės pabaigoje keletas puslapių, skirtų sau:
Kovo 10
Malonus balsas telefono ragelyje: ”Šiuo metu linija perkrauta. Surinkite numerį dar kartą.”
Šiandien baigiau plėšyti naują kūrinį.
Kovo 16
Prasta savijauta. Turbūt todėl, kad vėl sninga. Darbe išprašiau 10 laisvų dienų ir pradėjau paieškas.
Kovo 17
Jau supratau, koks tai sumautas sumanymas.

Kelneris grįžta neįtikėtinai greitai. Surizgęs jo veidas kaip visada nebylesnis už stalo paviršių:
– Kava, starka, šokoladas...
– Dėkoju.
Kelneris linkteli:
– Skaniai išgerkit.

DUBLIS ANTRAS
Prie baro pasirodo kavinės šeimininkė. Giedrius sunkiai pakyla ir, priėjęs prie jos, užkalbina.
Maloniau šypsokis ir neatrodyk toks atsipalaidavęs. Apsimesk, kad tau tai be galo rūpi. 0 ar ne?! Velniop, kvaily, tu – kūrybingas ir mandagus jaunuolis. Šiek tiek kuklumo... Va va, jau persūdei...

DUBLIS TREČIAS
Giedrius sėdi prie baro ir pirštu stumdo starkos taurę. Pirma pastumia į dešinę, pažiūri, palaukia, o tada stumia į kairę. Jis laukia, kol nusistovės bangos...
Giedrius pakartotinai užsisakė starkos tik todėl, kad riebi kavinės šeimininkė ant jo nesupyktų. Dabar ji varto rankraštį, o Giedrius laukia.
Lentynose pūpso pilvoti ir laibi buteliai, saugo gaižų, salsvą, kartų arba labai saldų skonį. Tai indai, kuriuose uždaryti kankinasi džinai. Jie skirtingi, tačiau vienodai ištroškę draugijos ir vienodai nesusilaiko nuo kraštutinumų.
– Kažką pribjaurojai, – murma kavinės šeimininkė ir mesteli į Giedrių skersą kiaulės akių žvilgsnį. – Kažkokia velniava...
Baro paviršius lygus it stiklas. Jis lakuotas, švarus, žvilgantis, tamsiai rudas ir neabejotinai reikalingas daiktas. Ant jo, pavyzdžiui, galima padėti bokalą alaus, lėkštę su nešviežiu plovu arba tiesiog peleninę.
– Vėjuotos dienos, – paaiškina Giedrius. – Gniuždantis poveikis... Moterų nuotaikoms. – Jis nežymiai gurkšteli ir akimirkai pagyvėja. – Ten, dvidešimt devintame lape, jums turėtų patikti. Štai, antra pastraipa nuo viršaus... Ir aš, žinoma, pažadu, kad kavinės pavadinimas bus išspausdintas didelėmis juodomis raidėmis. Jei norit, dar galiu prirašyti: “Aukščiausios kokybės lietuviški didžkukuliai...” Tinka?
Lentynose pūpso pilvoti ir laibi buteliai, saugo įvairiausių skonių velniavą ir vos girdimai krizena. Jų turinyje slypinti beprotybė nugena nemigą ir grąžina spindesį seniai išblukusioms spalvoms.
Kada gi tu, po velnių, išmoksi būti mandagus? Kas prašė kišti trigrašį? Kam tyčiotis iš žmogaus tik todėl, kad jis kuo natūraliausiai bukas?
Šeimininkė pastumia rankraštį:
– Neverta.

DUBLIS KETVIRTAS
Giedrius grįžta prie savo stalelio.
Taip tau ir reikia! Liaudyje tai vadinama it musę kandus. Kas “kandus”? Grįžti... Giedrius atsidūsta ir gurkšteli kavos. Kuoktelėsi, brolau. Visos problemos prapuls. Gal ir gerai...
meška

2007-04-27 08:42:13

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): meška

Sukurta: 2007-11-11 12:16:47

Nesureikšminkite nereikšmingų detalių. Žodis "apšnerkštas" nieko ypatingo nesako - tik tiek, kad stalas apšnerkštas. Tačiau Giedrius sėdi ten, kur stalas apšnerkštas, o ne VIP bare, ar ne?
Man nepatinka mano kūrinio perrašinėjimas kaitaliojant žodžius. Rašiau turėdamas omenyje VIENĄ , Jūs perrašote turėdama omenyje visai ką kitą . Dar man nepatinka žodžiai "makulatūra" arba "pravalas" - nemanau, kad nusipelniau tokios keistos "kritikos", juk čia tik Jūsų nuomonė, kuri į dekalogą neįeina. Herojus negali būti vientisas - bent jau mano herojus... Manyčiau vertėtų vengti panašių pasisakymų. Vien jau iš mandagumo.

Vartotojas (-a): kvinta

Sukurta: 2007-11-09 18:32:49

o žvaigždės numesčiau; --- klaida, kaip sakiau, baimės, numesčiau ĮRAŠYČIAU žvaigždės, kurie pabraukti, bet , kad ir baimės, tarkim (nors vaizde piešiamame kaip ir nėr baimės natūra gan svajinga - neteisianti, vertindama; būtų apšnerkšta, jai tai natūrai svetimybė, vertinant, kaip kalboje būna svetimybė, jo natūros kalboje svetimybė; ; užrašų knygutė atspindi žmogaus dvasią; jam svetimas vertinant žodžio tokio kaip APŠNERKTA panaudojimas; ir vertinimas, toks gal susierzinusios valytojos, gal bufetininkės, ir t.t.;

meška, čia pravalas kuriant lyrinį herojų; jis ne vientisas; užrašų knygutėje jis; kaip jis rašo į užrašų knygutę vakarą kūrį mato - kaip jis mato;
:)

Vartotojas (-a): kvinta

Sukurta: 2007-11-09 17:50:10

Žianu kad jau kažkur parašėte ir nepakeisite, ir nesiūlau keisti, sakau tik vieno skaitytojų pastebėjimus, įspūdį o ne sakau kad reikia keisti;

tai va čia labai patiko iš viso vakaro aprašymo knygutėje gyva, įtraukia į sutemų laiką, dangų tais milžinišku greičiu besimainančiais juostančiais raštais; bet rašyčiau ne baimės, o ŽVAIGŽDĖS, tos kur danguje žiebiasi,
(baimės čia neįkertu, iškrinta, neina suprasti, atvirkščiai ramybė, laiko sustojimas, kitaip, bet graži vieta --- -- citataVakaras... Atokiausiuose dangaus užkaboriuose užgimsta baimės žvaigždės ir patyliukais rėplioja gatvėn. Kol kas jos permatomos ir vos užuodžiamos. Jų laikas dar tik ateina. Šlapio sniego gniutulėliai rečiau mirga ore. Keli sunkiausi debesys nuskriejo šalin. Virš stogų, šviesiai pilkame fone, milžinišku greičiu keičiasi juosvų debesų raštai. Atrodo, pats dangus skrieja pro šalį vos nekliūdamas už kaminų bei varpinių...

Įrašiau pabrauktus žodžius kurių nebuvo, o žvaigždės numesčiau; labai tada įsukanti vieta, atrodo ir kvapas ir akustika sutemų ir oras apšvietimas, gyva judesyje jautiesi, lyg ten perkeliamas; bet kokiu atveju vykęs gabaliukas;

Čia atėjo ne rašytojas, o detektyvas, apsimetęs rašytoju, koks nors erkiulis puoro; :
" Kišenėje Giedrius sužvejoja šratinuką, iš kitos išsiima storą užrašų knygutę ir vangiai apsižvalgo.
Apšnerkštas baras, ant sienų – išblukusios akvarelės. Prie gretimo stalelio kažkoks skėrys graužia laikraštį." ------- tas sakinys griauna kuriamą Giedriaus būdą, charakterį, paveikslą lirinio herojaus; Apsižvalgo, o žvilgsnis užkimba už: apšnerkštas, (ar jis taip masto, kiek jo paveikslas sukurtas, jis neatrodo žmogus vartojantis žodį APŠNERKŠTAS, ) griauna tai kas yra sukurta herojaus charakteryje;nežinau iki galo neperskaičiau, bus matyt, bet jis (giedrius) nemato " taip apšnerkšta, išblukę, laikršatį skaito kažkoks skierys"; taip gali matyti kokia " sena ledi stervoznu charakteriu, ir t.t. JUK jis (giedrius) stebėtojas, kaip iš mėnulio kartais iškritęs: - /"pasaulis pasikeitė" - Ką?; / vis nori pakliūti į nirvaną; nea, čia netikusi vieta; čia kalba nežinau kas, apibūdindamas, KĄ GIEDRIUS MATO, bet tai negiedriaus matymas, kokį giedrių autorius yra sukūręs i šiol; čia mato gal valytoja, bet ne tas Giedrius rašytojas, na gal greičiau kiaulės akimis esanti bufetininkė - jos matymas, ji taip gali matyti; ir tą žodį panaudoti; (labai "promachas" padarytas meška su tais dubliais, užmanymas geras, tipo dublis - taurelė, bet tik žmanymas idėja, kaip įdomiau pateikti skaitytojui informaciją, tačiau išpildymas nepamatytas - jis nekuria, nepapildo o graiuna kas sukurta; herojus gi eis per visą kūrinį Giedrius; čia giedriai nesidubliuoja;
Dublis trečias: trečias labai ištemtas; kai tiek prirašyta reikalingas arba veiksmas, o ne sienų aprašinėjimas, arba mintis, dėl ko tai rašyta. Su herojaus matymu, jis jau pirmame dublyje ne herojaus GIEDRIAUS matymas; žodžiu šioje dalyje atrodo Giedriaus lyrinio herojaus charakteris ne kuriamas, (kuris sukurtas, jo natūra) bet pradeda griūti;
nebent jis keistųsi, vis tik nors ir kūrinys yra fragmentinis, nėra ištisinio vaisdo, kada yra filosofuojama apie žmogaus vidinį pasaulį, jo vietą egzistencijoje, per lyrinį herojų, labai svarbu, jei lyrinio herojaus charakteris KINTA, TURI BŪTI KAŽKOKS ` į v y k i s` - trauma, laimėjimas, mirtis, praradimas - kažkas, kažkoksai įvykis KURIS TURI BŪTI ĮTRAUKTAS
būtinai parašytas; , kuris yra priežastimi to charakterio pasikeitimo, ar kitimo,; NORS KŪRINYS TEGUL FRAGMENTINIS - be nuoseklaus siužeto, ir be jokių : kulminacijos atoslūgio, prasidedant užuomazga ir vedant veiksmo vystymu į kulminaciją; vis tik nors ir fragmentinis, arba yra įvykis, fiksuojamas charakterio keitimąsis, BŪDO, PAŽIŪRŲ, tame įvykyje, arba jis nesikeičia; Tai gi priimu, kad čia ne Giedriaus charakteris pasikeitė - ne pasaulio suvokimas, kuris pakeitė jo matymą, o galvoju, kad autoriaus PROMACHAS; juo lab finale Giedrius toksai pat, vis artėjantis link savo dvasinės ramybės - jo būdas taip kardinaliai nesikeitė; /APŠNERKŠTAS/, jis (giedrius) žodžio nepanaudotų, jis nemato taip; žiūrint į tą pačią sieną, jo dėmesys fokusuojasi kitur, nei padavėjos, ar skaitančiojo laikraštį; ( pradėjau skaityti nuo pabaigos jūsų kūrinį; pirmiausiai perskaičiau paskutinę dalį;, Pirmą dalį skaičiau paskutinę, o paskui nuo pirmos; Tai gi finale Giedrius nėra tokio matymo, jo charakteris tas pats;
tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl herojų charakteriai neryškūs (mačiau Ramunė parašė nestiprūs, kad ir silpnumu turi būti stiprūs; aš sakau neryškūs, (jie turi būti , kažkokie, bet turi būti, tai ir jų matymas, priėmimas, vertinimas; Kada jie nejokie, tada jie nesukurti;
tai gi, ant kiek jis iki šiol buvo sukurtas, (giedriaus charakteris, ar kuriamas) dabar ŠIOJE DALYJE, tik dėl tokio jo matymo, (rodos smulkmena, bet didelė klaida; jis griūva) jis buvo kitokio matymo; ČIA JAU sukurti kontūrai charakterio MOZOJASI, BLANKSTA PRARANDA RYŠKUMĄ; darosi ne joksai;
nyksta lyrinio herojaus charakteris; bus matyt, pačiai įdomu; dabar atrodo čia klaida rašytojo (šioje dalyje ir nurodžiau kur - herojaus matyme - kaip jis mato, tas žodis nusako, matyme, ką ir kaip jis mato, - žodis; ir dar kibimas toksai sterviškas, tokiai natūrai svarbu pinigai, išvaizda dėl kitų, tokia sausa, susukta, kokie dar ten taškai; ta natūra arba teisėjas, arba detektyvas, tai profesija, o "teisėjas charakteris - natūra" : kokios tavo kelnės apšnerkštos, kodėl be kaklaraiščio - ar tai Giedriaus matymas žiūrint į žmogų be kaklaraiščio, aptaškytomis kelnėmis - kai lauke purvas dargana, troleibusas šalyje , keleiviams įlipti ir išlipti sustoja baloje; , " ) čia dalis kuris ne ryškina paveikslą, bet jį blukina jau; (herojaus charakterį, būdą, paveikslą.)



DALIS TA GERA, bet joje yra lemema klaida, kas liečia giedriaus charakterį, o juk vskas sukasi apie jį, ir apie žmogaus vidinį pasaulį, dvasinę būseną, proto klajones į nirvaninį save, jei taip galima pasakyti; čia yra didelė klaida; (šioje dalyja)

Anonimas

Sukurta: 2007-04-27 23:13:36

pradžioj daug daugtaškių, per daug.
trečioje pastraipoje piknaudžiaujama įvaizdžiais,
kava (,) prie kurios -> skyryba;
kelneris mandagiai -> Kelneris;

ši dalis stipresnė, prajuokino,
patiko ironiškas požiūris į supančią aplinką. įtraukia..

Vartotojas (-a): meška

Sukurta: 2007-04-27 11:43:25

Dėkoju :) Būtinai publikuosiu toliau.

Vartotojas (-a): Tikras Dearnis

Sukurta: 2007-04-27 11:00:44

Pakankamai įdomi skaityti dalis. Tekstas spalvingas ir tie poetiniai intarpai savitai įsikomponuoja į visumą.

Vartotojas (-a): meška

Sukurta: 2007-04-27 09:23:15

Ačiū, Ramune, už asmenišką įspūdį :)
Kodėl negalima sakyti apie moterį "riebi"?.. Nustebinot. Mene juk galima daryti, ką nori...
Kas liečia eilėraščius proza - jų dar bus.
Daug :)