Užrašų knygutėje nelygiu raštu išvedžioti žodžiai. Tarsi uogos piene. Tarsi painūs debesų rašmenys ar medžiai, augą šaknimis į viršų... Skaitai juos ir apninka tas pats maudulys tarsi lėtai smegtumei anapus, palikdamas čia ir juoda, ir balta...
Vakaras... Paaštrėjusios juslės... Blankstančioje šviesoje miesto sapnai dažosi tirštesnėmis spalvomis. Dangus dar šviesus, bet namų sienas jau palaižė sutemos: jų šešėliai atgyja kiekviename drėgname užkampyje. Aistros laikas... Kažkas keistai salsvo kabo ore. Užslėptas aistros veidas... Ji atšliaužė į miesto gatves išlindusi iš gilios ir drėgnos užuovėjos ir kviečia kiekvieną gličiu vos matomu pėdsaku. Vakare kiekvienam reikia kito. Būtinybė pasilaidoti, o gal įsiamžinti... Tam, kas kažką turi, nebereikia savęs. Vienas draugauja su moterimi, kitas su vyru, o trečias nebeatsitraukia nuo savo šešėlio... Tuščioje ir šiukšlinoje miesto aikštėje aistra groja sulūžusiu klavesinu. Kas vakarą ji trinksi tą patį Blou menuetą, o kažkas nematomas raivosi ir šoka šalia.
Jausmai niekur nedingsta: įsigeria į sienas, šlapią grindinį, į juodus apleistų namų langus. Atėjus vakaro valandai, jie tyliai švyti ir tarsi spąstais gaudo ištuštėjusias mintis. Jausmai virsta šešėliais ir klaidžioja gatvėmis apsėsdami sutiktus praeivius. Jie suka lizdus apleistose vietose arba ieško namų, kur ilgam apsistojo liūdesys arba pyktis. Jie slenka šlapiu šaligatviu vos atsispindėdami balų šukėse. Efemeriški ir vieniši, jie išleidžiami laisvėn kapuose ir ligoninėse, aludėse ir prieglaudose. Jie baisūs ir patys savęs nekenčia.
Matau jų spiečius, dengiančius kai kurių pastatų sienas. Matau juos klaidžiojant atokiomis gatvėmis, o jų lydimi praeiviai atrodo žvelgią pro storą ūkų šydą virš galvos be perstojo mainantis dangui...
Vakaras... Atokiausiuose užkaboriuose užgimsta baimės ir patyliukais rėplioja gatvėn. Kol kas jos permatomos ir vos užuodžiamos. Jų laikas dar tik ateina. Šlapio sniego gniutulėliai rečiau mirga ore. Keli sunkiausi debesys nuskriejo šalin. Virš stogų, šviesiai pilkame fone, milžinišku greičiu keičiasi juosvų debesų raštai. Atrodo, pats dangus skrieja pro šalį vos nekliūdamas už kaminų bei varpinių...
Visa tai jau buvo. Tūkstančius kartų. Berods ir aną, ne itin tolimą dieną, kada rašė šias eilutes, jautė tą patį. Sėdėdavo čia arba kavinės viduje, tik gerdavo ne vyną. Tada jis gerdavo starką su juoda kava prie kurios dar būtinai pasiimdavo plytelę juodo šokolado.
Ir jokių “tegyvuoja”.
Tik stogai, medžiai ir žodžiai balto popieriaus begalybėje...

Kokia buvo ana diena, tas kovo pabaigos pavakarys, kuomet, išlindęs iš pragaro, atsitrenkei čia atsipūsti, o gal...
Berods, vienu metu buvo prapuolusi elektra... Gatvėse dar buvo šviesu, bet pastatų sienas jau laižė ankstyvos sutemos...

DUBLIS PIRMAS
Kavinėje blerbia bliuzas. Šalia stalelio stūksantis kelneris mandagiai išklauso įprastą užsakymą:
– Suprantu, – tarsteli. – Bus, – nerangiai pasisuka ant kairiojo kulno ir nupėdina prie baro.
Kišenėje Giedrius sužvejoja šratinuką, iš kitos išsiima storą užrašų knygutę ir vangiai apsižvalgo.
Apšnerkštas baras, ant sienų – išblukusios akvarelės. Prie gretimo stalelio kažkoks skėrys graužia laikraštį.
Užrašų knygutės pabaigoje keletas puslapių, skirtų sau:
Kovo 10
Malonus balsas telefono ragelyje: ”Šiuo metu linija perkrauta. Surinkite numerį dar kartą.”
Šiandien baigiau plėšyti naują kūrinį.
Kovo 16
Prasta savijauta. Turbūt todėl, kad vėl sninga. Darbe išprašiau 10 laisvų dienų ir pradėjau paieškas.
Kovo 17
Jau supratau, koks tai sumautas sumanymas.
Kelneris grįžta neįtikėtinai greitai. Surizgęs jo veidas kaip visada nebylesnis už stalo paviršių:
– Kava, starka, šokoladas...
– Dėkoju.
Kelneris linkteli:
– Skaniai išgerkit.

DUBLIS ANTRAS
Prie baro pasirodo kavinės šeimininkė. Giedrius sunkiai pakyla ir, priėjęs prie jos, užkalbina.
Maloniau šypsokis ir neatrodyk toks atsipalaidavęs. Apsimesk, kad tau tai be galo rūpi. 0 ar ne?! Velniop, kvaily, tu – kūrybingas ir mandagus jaunuolis. Šiek tiek kuklumo... Va va, jau persūdei...

DUBLIS TREČIAS
Giedrius sėdi prie baro ir pirštu stumdo starkos taurę. Pirma pastumia į dešinę, pažiūri, palaukia, o tada stumia į kairę. Jis laukia, kol nusistovės bangos...
Giedrius pakartotinai užsisakė starkos tik todėl, kad riebi kavinės šeimininkė ant jo nesupyktų. Dabar ji varto rankraštį, o Giedrius laukia.
Lentynose pūpso pilvoti ir laibi buteliai, saugo gaižų, salsvą, kartų arba labai saldų skonį. Tai indai, kuriuose uždaryti kankinasi džinai. Jie skirtingi, tačiau vienodai ištroškę draugijos ir vienodai nesusilaiko nuo kraštutinumų.
– Kažką pribjaurojai, – murma kavinės šeimininkė ir mesteli į Giedrių skersą kiaulės akių žvilgsnį. – Kažkokia velniava...
Baro paviršius lygus it stiklas. Jis lakuotas, švarus, žvilgantis, tamsiai rudas ir neabejotinai reikalingas daiktas. Ant jo, pavyzdžiui, galima padėti bokalą alaus, lėkštę su nešviežiu plovu arba tiesiog peleninę.
– Vėjuotos dienos, – paaiškina Giedrius. – Gniuždantis poveikis... Moterų nuotaikoms. – Jis nežymiai gurkšteli ir akimirkai pagyvėja. – Ten, dvidešimt devintame lape, jums turėtų patikti. Štai, antra pastraipa nuo viršaus... Ir aš, žinoma, pažadu, kad kavinės pavadinimas bus išspausdintas didelėmis juodomis raidėmis. Jei norit, dar galiu prirašyti: “Aukščiausios kokybės lietuviški didžkukuliai...” Tinka?
Lentynose pūpso pilvoti ir laibi buteliai, saugo įvairiausių skonių velniavą ir vos girdimai krizena. Jų turinyje slypinti beprotybė nugena nemigą ir grąžina spindesį seniai išblukusioms spalvoms.
Kada gi tu, po velnių, išmoksi būti mandagus? Kas prašė kišti trigrašį? Kam tyčiotis iš žmogaus tik todėl, kad jis kuo natūraliausiai bukas?
Šeimininkė pastumia rankraštį:
– Neverta.

DUBLIS KETVIRTAS
Giedrius grįžta prie savo stalelio.
Taip tau ir reikia! Liaudyje tai vadinama it musę kandus. Kas “kandus”? Grįžti... Giedrius atsidūsta ir gurkšteli kavos. Kuoktelėsi, brolau. Visos problemos prapuls. Gal ir gerai...