ar tau nebūna gaila
kad tyli mūsų lūpos
ir kad užmigo meilė
geltonuos artvirukuos
kad nieko neišmokom
tik viską išdalinom
iliuzijoms ir juokui
praeiviams ir giriniams
ir nesugrįžta paukščiai
kažkur paklydo gnomai
po aidžią tylą kaukši
besieliai metronomai
kai klampios pelkių rūdys
šaltom liepsnelėm švyti
kažkas prie slenksčio budi
ir kantriai laukia ryto
tada ateina rūkas
tyla prie vyšnių sodo
kaip lengvas pienės pūkas
nostalgijos egzode
ir rūpestingai žiūri
pro ryto pieną baltą
kad pasagą virš durų
tvirtom vinim prikaltų
deja išskrido žodžiai
ir tyli mūsų lūpos
nostalgiškai nuobodžiai
geltonuos atvirukuos
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2007-04-26 16:52:37
Geltoni atvirukai - ne vien nostalgija. Saulė, purienos ir viskas, kas švyti. :)
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2007-04-26 16:08:23
Nepastebėjau pirmoje strofoje ritmikos sutrikimo. Gražus tekstas nostalgiškam romansui :)
Anonimas
Sukurta: 2007-04-26 14:54:17
pirmo posmo ritmika trinka,
visur kitur ji be priekaištų.
toks tarytum daina, jos posmų skambesys.
neblogai
Anonimas
Sukurta: 2007-04-26 12:43:05
Labai mielas lyriškas kūrinys,ir visai nenuobodus,kaip tik skaitau ir svajoju:DDDD
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-04-26 12:33:41
*daina:)
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-04-26 12:33:25
Nuskambėjo, kaip dian:)
Vartotojas (-a): Anastazija
Sukurta: 2007-04-26 11:34:04
O man patiko.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-04-26 10:49:56
Išsisėmęs poetas medžiojantis naujas metaforas, idėjas, ir mintis;
uždėčiau pavadinimą, kūrinys pasirodytų šio to vertas, dabar atrodo pilstymas iš tuščio į kiaurą;
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-04-26 09:10:19
Sudomino:
"ir nesugrįžta paukščiai
kažkur paklydo gnomai
po aidžią tylą kaukši
besieliai metronomai"
o taip pat:
"ir rūpestingai žiūri
pro ryto pieną baltą
kad pasagą virš durų
tvirtom vinim prikaltų"
Kūrinio visuma - pakankamai įdomi.
Vartotojas (-a): Pranis
Sukurta: 2007-04-26 09:05:34
Jūsu teismui teikiu dar vieną monotonišką. Pavasaris man - liūdesio metas, ir pačiam nepatinka eilės, kurias rašau. Nepatinka ir ta nuotaika, bet ką padarysi: ji yra tokia, o ne kitokia. Atleiskit, po savaitės pasitaisysiu...