ar tau nebūna gaila
kad tyli mūsų lūpos
ir kad užmigo meilė
geltonuos artvirukuos

kad nieko neišmokom
tik viską išdalinom
iliuzijoms ir juokui
praeiviams ir giriniams

ir nesugrįžta paukščiai
kažkur paklydo gnomai
po aidžią tylą kaukši
besieliai metronomai

kai klampios pelkių rūdys
šaltom liepsnelėm švyti
kažkas prie slenksčio budi
ir kantriai laukia ryto

tada ateina rūkas
tyla prie vyšnių sodo
kaip lengvas pienės pūkas
nostalgijos egzode

ir rūpestingai žiūri
pro ryto pieną baltą
kad pasagą virš durų
tvirtom vinim prikaltų

deja išskrido žodžiai
ir tyli mūsų lūpos
nostalgiškai nuobodžiai
geltonuos atvirukuos