Tą vakarą keli išmirę giminaičiai
užsuko pasikeisti kaukėm ir grimasom,
netgi tėvas balto ruožo vantas raišė
tenai, šalia namų terasos.
Užkvipus liepžiedžiais ir medumi,
takai išsiplėtė per gerą sprindį,
liūliuoja jūros, o kvapai savi –
gal motina kriauklelėj lindi.
Ir pasiėmus kriauklę aklinu galu,
vis tiek garsu baidžiau baltąsias dulkes,
nes aš gyva, o gyvas kvepinas krauju,
jaučiu, kad miręs jau ne toks išpuikęs.
Numirusiam ir baltuma graži,
fragmentai saviti, net painūs,
kapus, maldaknyges dabos angis,
jau klausiau, į peles nemaino.
Kaip žvakę tylumos uždegt tamsoj,
kai be sargų ir akys plaukia ruožais,
kaip tėvą, motiną pakelt rytoj
kad angys godžios neiššliuožtų?
Už tėvą eisiu pypkės dūmų kamuoliais,
žinau, taboka budina iš miego,
už motiną – žieduotais kevalais,
nes išlukštenus nieko nebelieka.
pabuskite
pabuskite
pabuskite
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2007-04-26 19:30:06
Gražiai parašyta ir skaitosi lengvai. Įdomus kūrinys :)
Anonimas
Sukurta: 2007-04-25 23:55:26
liūliuoja jūros, o kvapai savi
[turi savyje daug žavesio]
ir atvirkščiai, reiktų trumpinti
ir subtilinti kai kurias vietas,
mat taip bus išvengta pertempimo
ir nereikalingų žodelių.