rimas man labai nepatinka,
monotonijos suteikia kūriniui,
O jūsų kūriniai to neleisti turėtų..
sėkmės

Taip nepajutau liūdesio bet gražu, ir ritmas rimavimas neerzina;
įdomus momentas labai graži vieta pirmoji(posmelyje ji trečia) eilutė >"Ir šaltiniai apaugs narcizais"
ir gražiai į ją išsivyniota, o va vienintelė vieta kuri nepatiko tai ta > "Šaukiniais į geltoną šviesą" --- nejaučiu nematau tų šaukinių nei jausmu nei mintimi; pasirodė plikas žodis ir tiek; visuma ne liūdesys, visuma lyg "gražus tas pasaulis ir paslaptingas, nors atrodo paprastas" tokia nuotaika sukurta; Ir ritmas čia neerzina, jis lyg išsisako ir turi būti toksai;
smagiai skaitosi, labai smagiai ir vaizdai smagiai nyra, išnyra skaitant; rodos kad ritmika iškelia vaizdą vieną po kito, o ne jos, tik dėl jos - rimo tik dėl jo išpildymo yra laikytasi; ji organiška;

::))

Labai patiko eilutės: „iš begarsio dangaus vitražo pilnatis man meluoja šviesą“.

šaunus! "Šaukiniais į geltoną šviesą" - labai...

Po truputį pjauna ta monotonija, kuri gali patrumpinti kad ir pilnaties savaitės naktis :)
Ir tik pabaiga leidžia atsibusti (ar pajusti, kad dar nesi užliūliuotas galutinai?)...
Bet tada jau „išeinam – balti ir gražūs – – –"
Savotiškas apgailestavimas.

Šiek tiek dusina eilėraščio tyluma, bet paskutinė eilutė - lyg išganymas, lyg atverti vartai.
Skaitydama pasijutau, lyg nebylė. Lūpos kruta, o garso negirdėti, spalvas regiu, o negaliu pasidalinti.
Ačiū už išlaisvinimą pabaigoje :)