Iš begarsio dangaus vitražo
Pilnatis man meluoja šviesą
Ir geltonom dėmėm nudažo
Visa tai ką aš dar kalbėsiu

Žalią skraistę praradęs žodis
Svetimais deformuotais tonais
Nuskambėjęs per aštrų gruodą
Susigūžęs praeis pro žmones

Išsiverks vienumoj sugrįžęs
Nebylios pilnaties pavėsy
Ir šaltiniai apaugs narcizais
Šaukiniais į geltoną šviesą

Tik po vandeniu lieka langas
Į begarsį dangaus vitražą
Kur pašvaistė spalvas nurengia
Kai išeinam – balti ir gražūs ---