Santrauka:
Taip neseniai ėjau į rytus...
Taip neseniai ėjau į rytus ir visa širdimi tikėjau, kad ten, būtent ten, žydi didelis neregėtas sodas, nokinantis pačius saldžiausius, didžiausius vaisius. Tikėjau, kad tik įėjus pro vartus, mane aplankys palaima ir džiaugsmas. Vyliausi, kad mėgausiuos šio pasakiško sodo vaisiais, ir kiekviena diena bus saulėta ir pilna paukščių čiulbesio...
Dabar einu į vakarus, šventai tikėdamas, kad greit, jau greit prieisiu visomis pavasario spalvomis žydintį sodą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2007-04-25 22:39:02
Blogai sugrįžti, kai tikslas nepasiektas... reikia eiti ir eiti ten, kur vilioja neregėtas sodas, kur palaima ir džiaugsmas...jokių gręžiojimųsi...tik ten, kur pasakiški sodo vaisiai...
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2007-04-24 13:26:38
mintis aiški, bet gražiai pateikta
Vartotojas (-a): Pranis
Sukurta: 2007-04-24 09:58:56
Išmesdamas iš Rojaus Adomą ir Ievą, Dievas pasmerkė mus amžinam to Sodo ilgesiui ir klaidoms beviltiškose kelionėse, kurios įprasmintos ir Sizifo akmens metafora, ir didžiaisiais meno kūriniais. Kelias į Sodą būtų atviras, jei vienodai jį suvoktume. Lietuviai, deja, tai padarytų paskutiniai...
Anonimas
Sukurta: 2007-04-24 00:25:27
naivoka.
saldoka.
svajonės.
dienoraštis?