BESPARNIAI...

nešiojamės pėdose slenkstį
dar krantą smėlėtą ir dugną
dar vandenį sūrų ir gėlą
ir žydintį Mariose dumblą

dar pilko žvyrkelio dulkes
ir žalią kvepiančią pievą
ražienas ir gruodą grublėtą
džiaugsmą ir skausmą – pėdomis

pražilusią tylinčią šalną
girgždėjimą  balto sniego
dar rudenio šventą purvą
lietum po pėdom palietą –

stebuklą – dangaus giedrą mėlį
ir juodą žvaigždėtą vaiskumą –
nešiojamės pėdomis savo
po amžino laiko bedugnę...


(penktadienis) 2006 09 22
kvinta

2007-04-22 00:01:50

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2007-04-23 10:55:23

patiko.lengvas ir skaidrus

Vartotojas (-a): radaa

Sukurta: 2007-04-22 19:23:26

patiko Tiesos ir pats pateikimas:))

Vartotojas (-a): Džyzas

Sukurta: 2007-04-22 15:39:03

Patiko ir pati mintis ir kūrinys :)

Anonimas

Sukurta: 2007-04-22 13:13:43

patiko. rimtas ir švelnus

Anonimas

Sukurta: 2007-04-22 11:46:19

kiek daug žmonės sugeba panešti.
tiesa.
teisingas ir tikslus darbas.

Vartotojas (-a): Baltas lapas

Sukurta: 2007-04-22 00:14:29

Labai gražus kūrinukas,
stiprus pirmas posmiukas,
įsupa į dugno dumblą,
o antrame, staiga suskausta,
lyg eitumei pats per bedugnę...

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2007-04-22 00:09:21

Skaitant prisiminiau pražilusį posakį, kad žmonės – besparniai paukščiai.
L.stipri pradžia („nešiojamės pėdose slenkstį"), su pretenzija į klasiką.
Atrodytų, apie paprastus dalykus (šalną, sniegą, mėlį), bet neprastai.
Patiko.
Plius.