nešiojamės pėdose slenkstį
dar krantą smėlėtą ir dugną
dar vandenį sūrų ir gėlą
ir žydintį Mariose dumblą
dar pilko žvyrkelio dulkes
ir žalią kvepiančią pievą
ražienas ir gruodą grublėtą
džiaugsmą ir skausmą – pėdomis
pražilusią tylinčią šalną
girgždėjimą balto sniego
dar rudenio šventą purvą
lietum po pėdom palietą –
stebuklą – dangaus giedrą mėlį
ir juodą žvaigždėtą vaiskumą –
nešiojamės pėdomis savo
po amžino laiko bedugnę...
(penktadienis) 2006 09 22
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-04-23 10:55:23
patiko.lengvas ir skaidrus
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-04-22 19:23:26
patiko Tiesos ir pats pateikimas:))
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2007-04-22 15:39:03
Patiko ir pati mintis ir kūrinys :)
Anonimas
Sukurta: 2007-04-22 13:13:43
patiko. rimtas ir švelnus
Anonimas
Sukurta: 2007-04-22 11:46:19
kiek daug žmonės sugeba panešti.
tiesa.
teisingas ir tikslus darbas.
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-04-22 00:14:29
Labai gražus kūrinukas,
stiprus pirmas posmiukas,
įsupa į dugno dumblą,
o antrame, staiga suskausta,
lyg eitumei pats per bedugnę...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-04-22 00:09:21
Skaitant prisiminiau pražilusį posakį, kad žmonės – besparniai paukščiai.
L.stipri pradžia („nešiojamės pėdose slenkstį"), su pretenzija į klasiką.
Atrodytų, apie paprastus dalykus (šalną, sniegą, mėlį), bet neprastai.
Patiko.
Plius.