Santrauka:
Naktis, čigonai, laužai – romantika...
Įkritau per staiga į liepsnojantį laužą prie kelio,
Net iš skausmo pražilo plaukai ir sulinko pečiai.
Tik keiksnoju dabar tą susvilusią priekely dalią,
Bet kalta ne pati, o naktis pasipuošus laužais.
Vėl čigonų būrys prie ugnies susišildo krūtinę,
Jų balsai sugraudina skliautus mėlynakės nakties,
Skambūs ilgesio žodžiai dainom nejučiom apkabinę
Dar ne sykį prie laužo kvatojančio eiti pakvies.
Vėl įkrisiu liepsnon – tegu spraga plaukai paskutiniai,
Tiktai nieks nuo klajonių karštų sulaikyt negalės –
Juk gimiau naktyje bedainuojant šalia piligrimui
Ir sapnuoju ne lietų lange – svaigų šokį ugnies.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2007-04-18 18:26:27
Vau! Įspūdingas!
Anonimas
Sukurta: 2007-04-18 16:39:19
kažkoks tas paskutinis posmas nesudėliotas, tas piligrimas ne vietoj
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-04-18 16:26:06
grazus- toks degantis, aistringai gyvas...tiesiog kazkodel is karto prisiminiau filma "mano meilus ir svelnus zveris"
Vartotojas (-a): Irma
Sukurta: 2007-04-18 15:45:30
O man visas toks šiltas ir mielas skaityti. Ačiū!!!
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-04-18 14:00:29
Kaip apibūdinti tai, ką perskaičiau ką tik?..
Siautulinga melancholija?..
Ilgesys laikų, menančių "gėlių vaikus"?
Nežinau. Tačiau patiko tikrai.
Anonimas
Sukurta: 2007-04-18 13:54:09
tarsi prisiminimai,
juntu, kaip prisiminimai lyg nuotraukos lipa
kūnu,
jautru ir ilgesinga