Įkritau per staiga į liepsnojantį laužą prie kelio,
Net iš skausmo pražilo plaukai ir sulinko pečiai.
Tik keiksnoju dabar tą susvilusią priekely dalią,
Bet kalta ne pati, o naktis pasipuošus laužais.

Vėl čigonų būrys prie ugnies susišildo krūtinę,
Jų balsai sugraudina skliautus mėlynakės nakties,
Skambūs ilgesio žodžiai dainom nejučiom apkabinę
Dar ne sykį prie laužo kvatojančio eiti pakvies.

Vėl įkrisiu liepsnon – tegu spraga plaukai paskutiniai,
Tiktai nieks nuo klajonių karštų sulaikyt negalės –
Juk gimiau naktyje bedainuojant šalia piligrimui
Ir sapnuoju ne lietų lange – svaigų šokį ugnies.