Linksmai įžingsniuoju į matematikos kabinetą,smagiai kaukšėdama aukštakulniais.Prieinu prie suolo ir šveičiu kuprinę ant jo.Nuotaika puiki už lango šviečia saulė,o vidiniame kieme bėgioja vaikai.Atrodantys,tokie nerūpestingi ir laisvi.Ir aš norėčiau su jais pabėgioti prisiminti vaikystę.Krūtinę užlieja nepaaiškinama šiluma.Atrodo, tarp jų matau ir save.Užsimerkiu ir palieku savo kūną,nuskrieju į praeitį:prisimenu gerus draugus,pirmą meilę,nuotykius ir vakaro šėliones.Grįžtu iš prisiminimų.Prie kabineto durų šmėsteli mokytojos šešėlis.
Sueiname vidun.Rūpestingai sudedu knygas ant stalo ir pradedu ruoštis pamokai.Mokytoja išdalina kontrolinio darbo atsakymus.Nekantrumas mane gali nužudyti.Pagaliau gaunu savo sąsiuvinį,atverčiu,o ten raudonu tušinuku parašyta-keturi. Labai nuliūstu ir  jaučiu,kaip skruostu nurieda ašara.Mintys sukasi tik apie pažymį,kaip staiga išgirstu savo pavardę išslydusią iš mokytojos lūpų. Nekaukšėdama ir susigėdus ateinu prie lentos.Esu be galo išsiblaškius priveliu daugybę klaidų, maža to ir teorijos nemoku.Galiniuose suolose sėdintys vaikinai rodo į mane pirštais ir juokiasi neištvėrus trenkiau matematikos uždavinyną į grindis ir išlėkiau iš klasės.Atsėdau koridoriuje ant palangės,užsidengiau veidą ir pradėjau verkti.Mintys mane dusino,kaip ir gerklėje užstrigęs kamuoliukas.Rodės,kad noriu jį išspjauti,bet buvau tam per silpna.Iš klasės neišėjo,net mokytoja manęs paguosti.Sėdėjau ant palangės ir raudojau.Staiga išgirdau žingsnius,bet klasės durys neatsidarė.Prie manęs priėjo nepažįstamas vaikinas ir padavė baltą nosinę.Pakėliau akis ir pamačiau....