Aš – šešėlis.
Slenku iš paskos
ir negaliu apsisaugot
nuo myniojimo
svetimų kojų.
Aš toks –
neturintis pastovios vietos,
einantis nežinia kur,
nežinantis, kur mane
tempia.
Aš – šešėlis,
lyg katinas
velkuosi tau tai prieky,
tai iš šono.
Nežinau, kur eini.
Neturiu
savo veido,
neturiu savo nieko.
Nežinau, ar ilgai
šiandien būsiu.
Aš – šešėlis –
vis kitoks
ir nepažeidžiamas,
nesunaikinamas žmogaus,
tik šviesos.
Aš – šviesos vaikas
ir tavo vaizdas
vos ne veidrodžio
iš juoko kambario
vaikystėje.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-04-17 00:55:30
matyt, belieka pritarti:))
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2007-04-16 19:59:09
Radau įdomių išsireiškimų :)
Anonimas
Sukurta: 2007-04-16 17:33:27
toks pertemptas ir kupinas girdėtų frazių..
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-04-16 14:20:02
Finalas puikus. Dalyje kūrinio - pernelyg daug pasikartojimų - čia silpnoji pusė.
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2007-04-16 11:48:28
Pasirodė ilgokas, bet pabaiga sužavėjo.
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2007-04-16 11:19:44
Pritariu Ramunei ir Medžiui: paskutinė strofa puiki. Ji galėtų "gyvent" net viena, kaip trumpojo žanro perliukas. Žinoma, kai kuriuos aprašinėjimus atmetus, kitus papildžius originalesnėmis mintimis, galima ir pailginti kūrinėlį, viskas autorės valioje.