Aš – šešėlis.
Slenku iš paskos
ir negaliu apsisaugot
nuo myniojimo
svetimų kojų.

Aš toks –
neturintis pastovios vietos,
einantis nežinia kur,
nežinantis, kur mane
tempia.

Aš – šešėlis,
lyg katinas
velkuosi tau tai prieky,
tai iš šono.
Nežinau, kur eini.

Neturiu
savo veido,
neturiu savo nieko.
Nežinau, ar ilgai
šiandien būsiu.

Aš – šešėlis –
vis kitoks
ir nepažeidžiamas,
nesunaikinamas žmogaus,
tik šviesos.

Aš – šviesos vaikas
ir tavo vaizdas
vos ne veidrodžio
iš juoko kambario
vaikystėje.