Vis dar JŲ neatiduodu šventai ugniai ir net nežinau, kodėl? Pagalvoju, gal ne tik todėl, kad pats to nenoriu, bet ir ugnis nenori JŲ priimti. Vis dėlto šventas daiktas, kaip kad, sakykime, ir ji, ugnis, sugeba geriau save apsaugoti nuo nuodėmės ir todėl senų laikų užrašai dar vis pelija, blėsta, marinasi, dulksta. O prieiti prie jų taip pat nesinori, bet pasitaiko dienų, kuomet, pasiėmęs padidinamąjį stiklą, ateinu prie jų ir bandau perskaityti išbukusius kaip ir mano akys kažkada parašytus žodžius.

*****
Išsitraukiau iš šūsnelės sulipusius, pageltusius popieriaus lapus ir po įdėmios apžiūros suprantu, kad tą kartą į Švendubrės sodžių atėjau 1995 m. lapkričio 26 d. Bet ar tikiu tuo?
– Taigi va, žiūrėk! Tavo akulės geresnės, negu mano, – sakau Kandžiukui, ištikimiausiam senatvės draugui. – Žiūrėk ir skaityk. Juodu ant balto parašyta, kad tai buvo tų metų lapkričio pabaigoje.
Matau, kad Kandžiukas pavizgino statmenai į dangų pakelta uodegėle, ir aš žinau, kad jis nesuabejojo. Tai iš tikrųjų buvo pirmoji kelionė į Švendubrę, į netoli Druskininkų esantį sodžių. Ir dabar dar atmintyje šmėsčioja tiesaus, guvaus žmogaus siluetas, žmogaus, norėjusio mane įtikinti, kad jau jam apie šimtas ar daugiau metų.
Tai Jonas Smaliukas.            
Tačiau niekaip nepasiseka atsiminti, kodėl šalia Jono Smaliuko vardo ir pavardės užrašyta:
                         Tris dzienas, tris nakcis kelaliu ajau,
                          Ketvirtū naktely giron miegojau.
Gali būti, kad jis kažkokia tai proga padainavo man šią dainą, tačiau įdomu, kad po šių dainos eilučių yra užrašytas tekstas, kurį dabar perrašau taip, kaip jis parašytas ant nugeltusio popieriaus.

JONAS SMALIUKAS:
Labai geras žmogus buvo Kipras Petrauskas. Labai demokratas buvo. Labai gerą balsą turėj. Neišdidus. Kitas puikuotųsi, va. Matot?
Taip, kaip Lietuvos opera buvo, tai italų atstovas Amadojus sakė: galim lygint su italais, va. Nei Lenkija neturėjo tokios, nei anglai, nei vokiečiai, kaip Lietuvos opera prieš karą buvo. Išeidavo  jėgos... Kipras Petrauskas, Katkus, Grigaitienė, Jonušaitė, Galaunienė, Oleka...  Drebėj teatras. Publika... Bilietus sunku buvo gaut. O kai atvažiavo 29 metais Šaliapinas, tai baisus dalykas. Aš tai gaudavau – pažįstama Jovaišaitė buvo kasininkė. Jei žino, kad aš ateisiu, tai palieka jau. Neapleisdavau operų. Eidavau. Vai įdomu pasiklausyt. Įdomu. „Traviata“. “Rrigoleta“. Labai gerai vaidino Kipras Petrauskas.
                                        
*****
Matyt, kurį laiką tylėjom. Bent jau tiek, kiek Jonui Smaliukui laiko prireikė, kad netikėtai Kiprą Petrauską nuplukdytų ar nuskraidintų, trumpiau sakant – permestų per okeaną į Ameriką.

J. SMALIUKAS:
Du mėnesius pabuvo. Parvažiavo iš Amerikos ir 50 tūkstančių litų parsivežė.
– Dolerių?
– A?
–Sakau, gal dolerių?
– Gal dolerių. Kitas skūpas. Dabar jeigu jis ateis, tai jis neduos mokėt tau. Jis apmoka.
Labai geras žmogus buvo. Labai geras.
                                      
*****        
JONAS  SMALIUKAS:
– Va, kokių gabumų lietuviai buvo. Taigi stažuodavosi Prancūzijoj ar Anglijoj kariškiai. Tai norėj tie pasilikt sau, kad jų armijoj tarnaut. Tokie gabūs lietuviai. Bendrai – lietuviai labai darbštūs žmonės.  
– Buvo turbūt?
– Ką?
– Sakau, buvo. O dabar?
– Nenoriu kalbėt, kaip dabar. Viskas. Nieko nėra gero dabar. Ir sunku tam Brazauskui dirbt. Jeigu taip bus, tai mes išsipompuosim.
Aš tai pranašauju, kad su laiku gali tapti badas. Kodėl? Dabar, tamstos,  pažiūrėkit lyguma Švendubrėj. Tušti laukai. Ajai, ajai! Gero nelaukim. Matot, toks dalykas. Nėra to griežtumo. Dabar, pavyzdžiui, kiek tos degtinės? Kioskuose degtinė. Kavinėse degtinė. Visur. O anksčiau? Aš jums papasakosiu, kaip buvo tvarkomas monopolis.
Kaune buvo aštuonios parduotuvės. Viena buvo Panemunėje. Šančiuose, Aleksote buvo. Tai trys. Paskui prie stoties. Paskui Kęstučio. Penkios. Lukšo. Šešios. Paskui šitan... Savanorių prospekte. Septynios. Vilijampolėn – aštuonios. Visos valdiškos. Laiku atidaroma, laiku uždaroma. O dabar užeik kavinėn – spiritą parduoda. Šnapsą parduoda.
Nėra tvarkos šiuo atveju. Nėra. Čia monopolio tas įstatymas durnas yra. Labai durnas...
                                                  
*****
„Šiandien užteks“, – sakau pats sau. Ir tikrai užteks, kadangi sunku net per padidinamąjį stiklą  perskaityti išblukusią rašyseną. Bet džiaugiuosi, kad galiu atsiminti žmogų, kuris atėjo ir lyg sako: 
– Atėjau. Ar atsimeni mane? Viskas užsimiršta, kad ir kaip norėtumei, kad nebūtų taip.

JONAS SMALIUKAS:
Anksčiau tai buvo Švendubrėje pavadinimai – Kleboniškės, Praveniškiai, Krūmija, Žydpilvis, Ažubalio kalnas, Piliakalnis. O dabar nyksta visi senoviniai pavadinimai. Nyksta. Šagi  mūsų  kaimas 1635 metų – jau Švendubrė.
Anksčiau – Lanka. Ten Karklynas. Použulų, Trumpukis, Ilga. Paskui Pylimas. O dabar nyksta viskas. Nyksta senovės tie pavadinimai.

– Nyksta. Ir ne tik pavadinimai. Ir neklausk, ar dar susitiksim?
Jau gal po metų ar net mažiau išgirdau žinią, kad0 Jonas Smaliukas miręs, bet aš apie tai nežinojau todėl, kad nyksta ir atmintis.
Žiūriu į savo Kandžiuką ir galvoju, kaip gi išmokyti jį pasakyti, ko aš jau nesugebu. Bet  jis irgi žiūri nemirksančiomis akelėm į mane lyg prašydamas, lyg melsdamas –  na dar, dar... Nes  kito laiko jau gali ir nebūti.
Ir vėl imu į rankas padidinamąjį stiklą ir bandau perskaityti nelaukdamas, kol skaityti išmoks Kandžiukas.
                                    
*****
JONAS SMALIUKAS:
Be tikėjimo nieko nėra. Reikalinga ką nors tikėt. Nu, kaipgi? Galų gale turi į ką nors tikėt. Turi vis viena. Gal kai suaugęs žmogus –  jau ne, bet  jaunystėj reikalinga. Nu, ką  jis, kaip žvėriukas augs? Reikia. Būtinai reikia. Be tikėjimo nieko nėra. Reikia ką nors tikėt. Be tikybos absoliutiškai nieko nėra. Aš visą gyvenimas tikėjau. Ir dabar tikiu. Žmogus atsinaujini, rodos. Tai nakties metu pabundu ir persižegnoju.
Žiūrėk, mirė Šleževičius. Labai iškilmingai laidojo. Mirė (kaip jis?) – Toliušis. Šv. Antano bažnyčioj pamaldos buvo. Tarybiniais metais. Buvo Gedvila – švietimo ministras. Ir jis dalyvavo bažnyčioj pamaldose. Daug dalyvavo komunistų Toliušio pamaldose.
Supranti, kaip buvo?

– Ak, Kandžiuk, Kandžiuk?  Negi manai, kad šitos pavardės man ką sako? Jos iš senų laiku, o mudu dar gyvename. Ką dar pasakysi?
Tyli?
Ak, kaip gerai, kad šuo yra geriausias žmogaus draugas. Norėčiau, Kandžiuk, kad ir žmogus meilėje nuo šuns neatsiliktų.