Einu aš peilio ašmenim,
Einu viršum bedugnės,
Alsuoja vėjas man mirtim,
O aplink sukasi vien ugnys.
Einu žiūrėdama, kas buvo,
Nes nežinau, kas rytoj bus.
Juk vakarykštės mintys žuvo,
O šiandienos vis vien pranyks.
Einu, o žvilgsniai degina mane,
Po kojom subyrėjęs stiklas,
Ir kaip išgelbėti vienai save,
Jei niekas niekada nebuvo tikra...
Einu, stebėdama kančias kitų,
Matydama, kad ilgesys nedingsta.
Einu, po kojom praraja minčių,
Kurios kiekvieną dieną gimsta.
Einu, aš nesustoju, vis einu,
Virš pamirštų dienų prisiminimų,
Nors skauda ir širdy verkiu,
Negaila man palikt nusivylimo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-04-12 23:36:41
einu, bet nežinau į kur nueisiu - Mačernis.
ėjimo čia per daug, daugiažodžiavimas.
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2007-04-12 20:31:42
Puikus ejimas, bet kartais galima ir zengti ...
Einu aš peilio ašmenim,
Zengiu viršum bedugnės,
...
Zengiu, stebėdama kančias kitų,
...
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2007-04-12 19:28:21
Gražus, kai einu - gyvenu :)
Vartotojas (-a): Guapo
Sukurta: 2007-04-12 18:41:57
Per daug einu. Tai maišo mintį, šiek tiek trukdo įsijausti.
Šiaip gražus rimas, skambesys. O pati mintis pateikiama gan įdomiai ir patraukliai. Tai tiek.
Lauksiu naujų kūrinių. Sėkmės ;-)